Kam reikia bilieto į 1985-uosius?
Vargu ar atsirastų tokių, kurie pageidautų įsivaizduojamos „laiko mašinos“ bilieto į, pavyzdžiui, 1985-uosius. Aktyvioji Sąjūdžio karta dar gerai prisimena, kaip tada atrodė Lietuva, kokios nuotaikos tvyrojo viešojoje erdvėje, kaip tada atrodė mūsų buitis, transportas, parduotuvės ir dauguma gamyklų. Ne vienas, visa tai prisiminęs, susipurto iš pasibjaurėjimo. Todėl ir pats „persitvarkymo“ šūkis buvo gana palankiai, nors ir su nemažomis abejonėmis, sutiktas visuomenėje. Tik kvietimas kurti „socializmą su žmogišku veidu“ ne vieną vertė savyje klausti, tai koks tas „veidas“ buvo kuriamas iki šiol. Pagaliau net aukščiausioji sovietinės imperijos valdžia pripažino žmogaus prigimčiai priešingą ligtolinio režimo esmę. Demagogija ir atviras melas jau buvo įgrisęs net aukštuose postuose sėdintiems pareigūnams. Bet išaugusi komunistinėje atmosferoje Gorbačiovo karta dar tikėjosi, kad kitokį – „žmogišką“ – socializmą galima sukurti.
Jau pirmieji „perestroikos“ metai parodė, kad tokios viltys yra tuščios. Jokia skaidrumo ir viešumo kosmetika nepadės šlykščios prievartos režimui pasikeisti. Galima baidyklę kuo tik nori išdažyti ir išpudruoti, galima ją apdangstyti ryškių spalvų skudurais, tačiau bet koks lietus ar vėjas vis tiek atidengs jos esmę. Reikėjo imtis visiškai kitų sprendimų, kurie niekaip negalėjo būti suderinti su melo ir prievartos režimo prigimtimi. Jokios „perestroikos“ negalėjo įgyvendinti esminių permainų. Apie tai, kad režimas jau visiškai supuvo ir turės būti pakeistas, suprato net jo vadovai. Liaudies frontų ir sąjūdžių susikūrimas atskleidė, kad melo ir prievartos režimo ilgai išlaikyti nebepavyks. Kai estus, paskelbusius, kad Estijos įstatymai yra viršesni už imperinius, apšaukė „separatistais“ ir „nacionalistais“, dar atsirado tuo patikėjusių ir dar daugiau neišdrįsusių pripažinti akivaizdžios tiesos. Tačiau Didžiojo Baltijos kelio dalyvių tokiomis etiketėmis uždangstyti jau niekam nebepavyko.
Net daug kam abejingas vadinamasis Vakarų pasaulis suvokė, kad yra rimtos tokių daugiamilijoninių protestų priežastys. Kai švedų publicistas Jonas Ohmanas išgirdo apie Sąjūdį, jis net ryžosi atvykti į Lietuvą ir savo akimis įsitikinti, kas yra tauta, išdrįsusi mesti iššūkį didžiausiai pasaulio prievartos imperijai. Jis iki šiol čia ne tik gyvena, bet ir surado savo naują visuomenės veikėjo misiją. Visą Sąjūdžio 33 metų kelią, už laisvę kovojusios tautos pergales ir nesėkmes jis ne tik stebi, bet ir dalyvauja šiuose procesuose. Kartu su mumis įsitikino, kad kova už valstybės atstatymą ir naujos visuomenės sukūrimą tikrai nėra panaši į modernų greitkelį. Jokia išorės jėga nesuformuos mūsų valstybės strategijos ir nesukurs tautos ateities metodologijos. Jokio išorinio pavyzdžio Baltijos tautos neturi. Kiekviena tauta į laisvę ir dorovę eina tik savo pačios tiesiamu keliu.
Kuo remiasi valstybės kūrimas?
„Teisingumas yra valstybės pamatas.“ Šį dar nuo Platono laikų žinomą, o vėliau romėnų perfrazuotą teiginį esame girdėję daugelis. Teisingumu turi būti grindžiama visa valstybės statyba. Socialinis politikos institutas apibrėžiamas per jo svarbiausią – visuotinės tvarkos ir visuomenės saugumo – siekį. Visi kiti politikos sąvokos aiškinimai negali prieštarauti šiam siekiui arba tai jau nebėra politika ir tokiai veiklai apibūdinti turi būti vartojami kiti pavadinimai.
Labai simboliškas šios sentencijos pasirodymas Pirmosios Respublikos laikinojoje sostinėje – Kaune. 1929 m. pastatytuose rūmuose įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas bei kitos teisminės tarnybos. Pastato kolonados viršų papuošė auksuotų raidžių įrašas: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“. Šlovinga ir šių rūmų istorija. Čia 1934–1935 m. įvyko vienas pirmųjų pasaulyje antinacistinių teismo procesų, plačiai nuskambėjęs visoje Europoje kaip vadinamoji Sass ir Neumann teismo byla, principingai įvertinusi hitlerinę ideologiją. 1936 m. rugsėjo 1 d. čia darbą pradėjo ketvirtasis Seimas. Šiuose rūmuose 1938 m. parengta ir valstybės Konstitucija, kurios esminiais teiginiais esame įsipareigoję vadovautis ir dabar.
Tačiau garsiosios sentencijos ant rūmų jau seniai nebėra – ji buvo pašalinta, užgrobiant Lietuvą. Abiejų spalvų okupantai negalėjo pakęsti įrašo, kuriame reikalaujama teisingumo. Bet itin įdomu tai, kad šio įrašo ant rūmų nėra iki šiol, nors daugybė karo ir okupacijų metais sunaikintų paminklų jau seniai atstatyta. Kažkas bando aiškinti, kad tam trūksta lėšų, kažkas teisinasi, kad tai – tik paprasčiausias neprisirengimas arba apsižioplinimas.
Tačiau svarbiausia priežastis, matyt, yra gilesnė. Per visus 33 metus, praėjusius nuo Sąjūdžio susikūrimo, teisingumas gana dažnai ir itin įžūliai buvo stumiamas iš atkurtos Lietuvos valstybės viešojo gyvenimo. Ne tik dešimtims, bet ir šimtams tūkstančių žmonių pragyvenimą teikusių įmonių sunaikinimas, taikliai pavadintas valstybės turto „prichvatizacija“, bandymai užvaldyti svarbiausias valstybės valdymo pozicijas skubotai surengtu balsavimu dėl Prezidento institucijos, itin įžūlus tautinio paveldo naikinimas, susijęs su iki šiol tebesitęsiančiais mėginimais ištrinti ar bent užteršti istorinę atmintį, bandymai perrašyti ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos istoriją, o pastaruoju metu itin išvešėjęs siekis sujaukti prigimtinę teisę ir visuomenės sandarą išgalvotų pavojų dingstimi, bandymai sunaikinti šeimos esmę, jos prievoles apšaukiant kaip su mūsų laikmečiu nesiderinančią prievartą. Smagu konstatuoti, kad absoliuti mokslininkų bendrijos dauguma atsisakė dalyvauti šioje itin nešvarioje valdančiųjų sukeltoje erzelynėje, išskyrus vieną kitą sociologę ir porą apsišaukėlių politologų.
Dabartinių valdančiųjų taktika
Jie labai skuba. Bet ne svarbiausių visuomenės problemų spręsti, o kaip tik priešingai –išgalvotomis dingstimis atitraukti visuomenės dėmesį nuo jų sprendimo. Elgiamasi visai priešingai nei civilizuotame pasaulyje. Jiems ir patiems aišku, kad nei narkotikų ir alkoholio vartojimo platinimu, nei šeimos sampratos griovimu pažangos nepasieksi. Nusitaikyta į tą jaunimo dalį, kuri dėl gerai žinomų priežasčių nesusigaudo, kad būtent teisingumas ir dorovė yra valstybės pamatas. Visuomenės ardymo iniciatoriai net pasivadino „laisvės partija“ ir „liberalų sąjūdžiu“ – pagal klasikinius marksistų pavyzdžius.
Didžiausia Lietuvos problema yra nedarni, sujaukta regionų raida, lemianti giliausią socialinę atskirtį ir žmogiškųjų išteklių praradimą. Susigrąžinti bent dalį išvarytų iš Lietuvos įmanoma vieninteliu būdu – visuose regionuose kuriant šiuolaikiškas darbo vietas, leidžiančias optimaliai panaudoti jų išteklius ir oriai pragyventi, kai likusiems Lietuvoje nereikia jaustis trečiarūšiais – už tą patį darbą gaunant kelis kartus menkesnį atlygį. Tačiau vietoje to matome itin cinišką valdančių elgseną, kai net pandemijos pasekmėms sumažinti skirta parama naudojama ne darbo vietoms kurti ir darbo aplinkai tobulinti, o prabangos prekėms įsigyti. Perkami prabangiausi automobiliai, jachtos, vandens motociklai ir pan., nors šių įmonių veikla neturi nieko bendra su turtingiausių turistų aptarnavimu. Tai kas šiais prabangos daiktais naudosis? Maža to, pabrėžiama, kad pagal „galiojančius teisės aktus“ (?!) net negalima atskleisti šių įmonių pavadinimų. Ar tai ne viena iš vis labiau plintančio mobingo aplinkybių, kai tiek įmonės savininkas, tiek paskirtas viršininkas pasijunta visagaliais.
Dabartiniai valdantieji vis labiau apsinuogina, kaip nesugebantys priimti seniai pribrendusių sprendimų, bet vietoje jų kaišiojantys lyg ir patraukliai įpakuotus, tačiau visuomenę jau dabar priešinančius sumanymus, kaip antai „tūkstantmečio mokyklų“ afera. Todėl jie su tokia isterija atmeta išrinktųjų reguliaraus atsiskaitymo rinkėjams arba priešlaikinio atšaukimo būtinybę. Todėl jie įžūliausiu sovietinio tipo šmeižtu arba demagogija užsipuola visuomenės protestus ir net referendumų idėją. Vis labiau akivaizdu, kad atstovauti visuomenės interesams jie nesugeba ir net nesistengia to daryti.
Jonas Jasaitis