Dr. Stasio Tumėno atsakymai į Nerijaus Brazausko klausimus
Pabaiga. Pradžia – Nr. 10 (675)
N. B.: Seime nuosekliai keliate klausimus dėl lituanistinio švietimo užsienyje. Kokios būtų esminės problemos ir kas jas trukdo spręsti?
S. T.: Šie klausimai labai svarbūs ne tik man, Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo komisijos nariui, bet bent jau per 100 tūkst. lietuvaičių vaikų, gyvenančių su tėvais užsienyje. Tai ir klausimas Lietuvai, ar jai aktualu, reikalinga išsaugoti šiuos galinčius ateityje daug nuveikti Lietuvos valstybei asmenis. Šiuo metu pasaulyje veikia 10 formaliojo ugdymo mokyklų (Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Belgijoje – po vieną, Baltarusijoje – dvi, Lenkijoje – keturios), kuriose mokosi per 2 tūkst. mokinių. Veikia apie 230 neformaliojo ugdymo (šeštadieninių) mokyklų JAV, Pietų Amerikoje, Australijoje, Europoje, kurias lanko per 7 tūkst. vaikų. Bet tai sudaro tik apie 7 proc. visų lietuvaičių užsienyje. Kur kiti 100 tūkst.? Tai ir yra mūsų tikslas – įtraukti ir ugdytis juos lietuvybės dvasia. Ir čia būtinas koordinacinis Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbas bei pastangos. O kas trukdo spręsti? Kartais nesusikalbama, negirdimos kitų keliamos problemos. Lietuva pastaruoju metu aprūpina lituanistines mokyklas vadovėliais, metodine medžiaga, organizuoja kursus ten dirbantiems mokytojams. Bet yra ir žygdarbio dvasios – kai JAV ar kitur gyvenantys tavo kaimynai šeštadienio, sekmadienio rytą snaudžia iki pietų, lietuvaičius vaikus tėvai po sunkios darbo savaitės kelia ir veža į lituanistines mokyklas šokti, dainuoti, lavinti lietuvių kalbą. Ar tai ne mažytis žygdarbis?
Mūsų nuomone, derėtų apsvarstyti galimybę sukurti neformaliojo švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo nuotoliniu būdu platformą, prie kurios pagal poreikius ir galimybes galėtų prisijungti lietuvių bendruomenės ir lituanistinių švietimo mokyklų mokiniai. Taip Lietuva ne tik skirtų lėšų užsienio lietuvių neformaliojo švietimo ir sporto projektams, bet ir išnaudotume Lietuvos intelektinį ir kūrybinį potencialą, suartintume diasporą su Lietuvos visuomene, inicijuotume bendras veiklas ir projektus. Tai pamąstymai ateičiai.
N. B.: Lietuvoje, mano matymu, vyksta pavojingas visuomenės supriešinimo, skaldymo ir audrinimo procesas, kurį lemia karantinas, vakcinacija, nepatenkinami įvairių visuomenės grupių lūkesčiai, vadinamoji Stambulo konvencija, siekis pakeisti rinkimų sistemas, nekonkretūs ir nelankstūs valdžios sprendimai, mums priešiškų valstybių veiksmai. Artėja visuomenės krizė, kuri, tikėtina, sustabdys šalies progresą, skatins nusivylimą Europos Sąjunga, o Prezidento Gitano Nausėdos pastangomis kuriama gerovės valstybė dar labiau priartės prie biliūniškojo „laimės žiburio“. Ką reikia skubiai daryti?
S. T.: Čia nepaskubėsi. Iškėlėte problemas, kurioms surašyti nepakaktų vieno jaučio odos ar bent jau atskiro straipsnio. Taip, verda pasaulis, kaista Europa, netrūksta to atspindžių ir Lietuvos geopolitinėje padangėje: informaciniai, kibernetiniai karai, „melagienos“, nedraugiškų kaimynų reakcijos, emocijų pliūpsniai Lietuvos Respublikos Seime, bandymas supriešinti Seimą su Prezidentūra. Mano bičiulis pulkininkas Kęstutis Eidukonis iš JAV tą situaciją pasaulyje net lygina su 1939–1940 metų Europos situacija ir to meto grėsmėmis. Tikiuosi, kad to išvengsime, nugalės racionalus sveikas protas. Į mūsų Seimą išrinkta daug liberalaus, savitai laisvę suprantančių žmonių. Tikiuosi, kad patyrę valdančiosios frakcijos partneriai apramins įkaitusio jaunimo galvas, siekiančias dekriminalizuoti narkotines medžiagas (niekas kažkodėl nekalba, kad iš džiaugsmo rankas trina ne vartojantys mažus žolelės kiekius, o jų platintojai, prekeiviai), „turtinti“ mūsų abėcėlę svetimomis raidėmis, įteisinti dvikalbystę užrašuose, įmonių pavadinimuose ir pan. Seimo naujokai nelabai kreipia dėmesį, kad jau prieš keletą metų per 70 000 gyventojų išsakė savo poziciją parašais dėl asmenvardžių rašybos; kad žmonės nenori, jog būtų grįžtama prie to, kad merus rinktų ne visi miesto, rajono gyventojai, o grupelė tarybos narių, kad išliktų vienmandatės apygardos renkant į Seimą. Netikite? Išeikite į gatvę ir paklauskite žmonių – didžioji dauguma atsakys, kad reikia „baigti su sąrašiniais“ Seimo nariais, kad žmonės patys nori rinkti savo miesto ar rajono vadovą, savo Seimo narį. Mūsų pozicija dėl Prezidento Gitano Nausėdos aiški – mes jį remiame, juo tikime ir negalvojame apie nepasiekiamą „laimės žiburį“.
N. B.: Šiauliai, kurio rinkėjams dirbate, neteko dalies vakcinų. Ši istorija tik patvirtino Vilniaus ir „kitos Lietuvos“ modelį.
S. T.: Man kartais atrodo, kad greitai Vilnius su savo arogancija sieks paskelbti autonomiją. Sunku patikėti, kas vyksta su Lukiškių aikšte, situacija dėl Tautos namų, paminklu Antanui Smetonai. Žymūs Lietuvos menininkai, architektai dalyvauja oficialiuose, Kultūros ministerijos paskelbtuose konkursuose, juose laimi, paskelbiami nugalėtojai, įteikiamos solidžios premijos. Ir ką? Vilniaus valdžia pasako, kad miestui netinka, nestatys, nedarys… Ar tai ne žingsniai autonomijos link?
N. B.: Įvykdėte konkurso „Laimė neįmanoma be Tėvynės laisvės“ (Juozas Lukša-Daumantas) dalyviams duotą pažadą – pasaulį išvydo leidinys „Įkvėpti laisvės: Šiaulių miesto mokinių meninės kūrybos darbai“ (2021). Kokios mintys kyla, laikant rankose leidinį ir suvokiant, kad Šiauliuose auga jaunoji karta, kuriai Lietuvos valstybė, jos laisvės kovos ir atmintis nėra tik privalomas istorijos kurso dalykas?
S. T.: Kyla šviesios mintys. Konkursas, kuriame dalyvavo pustrečio šimto mokinių, teikia vilčių, kad Lietuvos ateitis yra šviesi, kad vaikai savo kūryba parodė, kokios Lietuvos jie nori, kad jie gerbia Laisvę, savo šalies istoriją. Ačiū visiems dalyvavusiems mokiniams, jų pedagogams, tėveliams.
N. B.: Finansų ministerijos parengta ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė 2021–2026 m. „Naujos kartos Lietuva“, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė aštrią visuomenės reakciją. Planas turėjo būti rengiamas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/241, kurio nuostatų pasigendu. Tarp septynių komponentų, mano įsitikinimu, turėjo atsirasti REGIONŲ TRANSFORMACIJA VALSTYBĖS AUGIMUI, sujungus ketvirtąjį ir penktąjį komponentus į vieną. Ar tikite, kad trejų metų biudžeto planavimo reforma gali padidinti savivaldybių savarankiškųjų pajamų dalį, savarankiškumą planuoti investicijas, autonomiškumą, lankstumą, optimalų viešųjų paslaugų teikimą?
S. T.: Norėtųsi tikėtis, kad „Naujos kartos Lietuva“ bus žingsnis į Lietuvą, kurioje nebus regioninės atskirties. Esamas projektas rodytų atskirų sričių (sveikatos apsaugos ir kt.) reformas, tačiau pasigesčiau visuminio požiūrio, supratimo, kad valstybė turi investuoti į regionus. Antai planuojama kokybiško aukštojo mokslo ir stiprių mokslo ir studijų institucijų reforma. Ką reformuoti regionuose, kuriuose aukštasis universitetinis mokslas beveik sunaikintas? Kaip padidinti savarankiškųjų pajamų dalį, jeigu regionuose neskatiname ekonomikos, jeigu nekuriame aukštos pridėtinės vertės darbo vietų? Ekonomikos gaivinimas turi prasidėti regionuose, o ne klestinčiame Vilniuje. Valstybė turi daug daugiau investuoti į regionuose gyvenančių žmonių perkvalifikavimą, naujų kompetencijų ir gebėjimų įgijimą. Tik išsprendus regionų demografines, socialines, ekonomines problemas, bus galima kalbėti apie sėkmingą vidutinės trukmės biudžeto reformą. Ir, žinoma, savivaldos galių, galimybių ir finansavimo reforma yra tai, kas buvo aktualu dar iki pandemijos.
N. B.: Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, laukiantiems vakcinų, vasaros ir… galimybės patiems užsidirbti?
S. T.: Linkiu kantrybės ir sveikatos, linkiu, kad ministerijos ne žadėtų „galimybių pasus“, o rūpintųsi, kad jų nereikėtų, kad mokiniai galėtų mokytis, o jų tėvai – dirbti ir uždirbti, kad vasarą pajustų atokvėpį ir gyvenimo pilnatvę.