Prieš penkiasdešimt metų, 1971 m. gegužės 22 d., Čikagoje (JAV) mirė Jonas Pauperas, evangelikų liuteronų kunigas, spaudos bendradarbis, dėstytojas, visuomenės veikėjas, pirmasis išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios senjoras.
Jonas Pauperas (Janis Paupers) gimė 1905 m. gegužės 10 d. Plikių parapijos Sėlinų kaime (Klaipėdos aps.) ūkininkų surinkimininkų Jono ir Anės (g. Füllhaase) Pauperų šeimoje. Nuo mažens jį traukė knygos. Lankė kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio Klaipėdoje organizuotus kursus. 1927 m. baigęs lietuvišką Klaipėdos gimnaziją (1930 m. jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas), pradėjo studijuoti Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune.
Dar studijuodamas, 1929 m. birželio 23 d. Jurbarke buvo įšventintas kunigu ir apie dvejus metus tarnavo Jurbarko ir Žvyrių (Skirsnemunės) evangelikų liuteronų parapijose. Čia susipažino su būsimąja žmona jurbarkiške studente Marija Smetoniūte (1911–2000). Šeima susilaukė trijų sūnų – Viktoro, Martyno ir Jono.
1931 m. birželio 9 d. baigęs Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) (diplominio darbo tema – „Vydūno etika“), kunigas J. Pauperas tęsė sistematinės teologijos studijas Šveicarijoje, Bazelio universitete, kuriame 1933 m. apgynė teologijos licenciatą. 1933–1936 m. buvo VDU Evangelikų teologijos fakulteto Sistematinės teologijos katedros vedėjas, privatdocentas.
Nuo studijų laikų aktyviai bendradarbiavo spaudoje, kurį laiką buvo Klaipėdoje leistų laikraščių „Pagalba“ ir „Ziono balsas“ redaktorius. Į lietuvių kalbą pirmasis išvertė „Augsburgo išpažinimą“ (1934 m. išspausdinta Kaune). 1935 m. parengė spaudai M. Liuterio „Mažąjį katekizmą“. Pagal publikacijų skaičių 1935 m. buvo antras iš 130 VDU dėstytojų.
1935–1940 m. J. Pauperas buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos patarėjas evangelikų bažnyčių reikalams, dalyvavo įvairių kultūros ir socialinių organizacijų veikloje. Nuo 1936 m. tarnavo Kauno evangelikų liuteronų parapijos lietuviškosios dalies kunigu administratoriumi. Sekmadienio pamaldose jo sakomi pamokslai būdavo transliuojami per Kauno radiofoną. 1936 m. spalio 5 d. Kaune įsteigus Lietuvos evangelikų sąjungą, kunigas J. Pauperas išrinktas jos valdybos nariu. Kartu su evangelikų reformatų kunigu Adomu Šernu ir kitais rengė bendrą „Evangelikų giesmyną su maldomis“ (išleistas 1942 m. Kaune).
Lietuvą okupavus sovietams, 1940 m. kunigas J. Pauperas buvo suimtas. 1941 m. pradžioje pasitraukė į Vokietiją ir kurį laiką gyveno Berlyne. Tuoj po karo sulaukė Jenos universiteto kvietimo dėstyti sistematinę teologiją, tačiau 1945 m. rugpjūtį Tiuringijai atsidūrus sovietų valdžioje, šio pasiūlymo teko atsisakyti. J. Pauperas su šeima pasitraukė į Bavariją, gyveno pabėgėlių stovyklose. Čia 1945–1948 m. aptarnavo lietuvius evangelikus, aktyviai bendradarbiavo perkeltiesiems asmenims skirtoje spaudoje, 1945–1946 m. buvo Miunchene Lohengrino stovykloje penkiomis kalbomis leisto informacinio biuletenio vyr. redaktorius. Drauge su kitais parengė lietuviams evangelikams skirtą giesmyną – dviejų dalių 300 giesmių ir maldų rinkinį „Evangelikų giesmynas su maldomis“, kuris 1948 m. pavasarį išspausdintas Kaselyje.
1946 m. gegužės 30 d. Hanau stovykloje surengtame pirmajame bendrame lietuvių evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų suvažiavime, suformavus laikinąją lietuvių evangelikų Vyriausiąją bažnyčios tarybą, kunigas J. Pauperas buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1946 m. lapkričio 9–10 d. Lėbenštete (vok. Lebenstedt) sušauktas pirmasis lietuvių evangelikų tremties Sinodas išrinko Vyriausiąją bažnyčios tarybą, kurios pirmininku vėl tapo prof. dr. Otonas Stanaitis (1905–1997), o kun. lic. Jonas Pauperas išrinktas Lietuvių evangelikų bažnyčios senjoru. Šias pareigas jis ėjo iki išvykimo į JAV 1948 m. balandį.
1938 m. gegužės 7 d. Sėdi (iš kairės): LELB Konsistorijos viceprezidentas kun. Adomas
Gelžinius, Konsistorijos prezidentas Kristupas Gudaitis, Estijos vyskupas
dr. H. B. Rahamägi, Lietuvos evangelikų reformatų kolegijos generalinis
superintendentas kun. prof. dr. Povilas Jakubėnas, LELB vokiečių sinodo senjoras,
probstas Paulius Tittelbachas. Stovi iš kairės: LELB Konsistorijos sekretorius R. Kopas,
Konsistorijos reikalų vedėjas Albertas Juozuvaitis, dr. Otonas Stanaitis, doc. lic. kun.
Jonas Pauperas, dr. Martynas Yčas ir Konsistorijos prokuroras Karolis Žalkauskas.
Nuotrauka iš „Lietuvos evangelikų kelio“, 1938 05 22, Nr. 21 (160), p. 111
1948 m. balandžio 29 d. kunigas J. Pauperas su šeima atvyko į JAV. Iš pradžių jie apsistojo Niujorke, bet netrukus persikraustė į Čikagą. Čia kurį laiką jam teko dirbti fabrike. 1949 m. gruodį kunigas J. Pauperas buvo įvestas Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapijos klebonu. Dar 1910 m. gruodžio 4 d. įsteigta „Ziono Lietuviška Evangeliška Liuteriška Parapija – Nepermainyto Augsburgo Išpažinimo“ šiandien yra seniausia veikianti lietuviška parapija visoje Šiaurės Amerikoje. Nuo 2002 m. parapijos klebonu tarnauja kun. dr. Valdas Aušra, 2006–2008 m. laikinai ėjęs išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo pareigas.
Čikagoje kunigas J. Pauperas aktyviai organizavo išeivių šalpos darbą, kartu su parapija padėjo pasitraukusiems iš sovietų okupuotos Lietuvos persikelti iš Vokietijos į JAV. Negailėdamas laiko ir jėgų, jis nuoširdžiai padėjo įvairių tikybų lietuviams ir Lietuvos vokiečiams susirasti būstą ir darbą Čikagoje bei jos apylinkėse.
1954 m. rugpjūčio 21–22 d. Toronte įvykusiame steigiamajame JAV ir Kanados lietuvių evangelikų liuteronų Sinode, siekusiame išlaikyti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios tęstinumą, kunigas J. Pauperas buvo išrinktas valdybos nariu. Tarnaudamas Ziono parapijoje, kurioje pamaldas laikė lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis, retkarčiais aplankydamas ir kitų miestų lietuvius evangelikus, jis parengė naują išeivijos Evangelikų giesmyno leidimą (1957 m.), buvo Čikagos lietuvių evangelikų tarybos narys, bendradarbiavo verčiant į lietuvių kalbą Bibliją, gausiai rašė išeivijos spaudoje, buvo lietuvių Akademinio skautų sąjūdžio evangelikų liuteronų dvasinis vadovas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) ir kitoje išeivijos veikloje.
Sulaukęs vos šešiasdešimt šešerių, kunigas Jonas Pauperas netikėtai mirė 1971 m. gegužės 22 d. Po atsisveikinimo Ziono lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčioje, dalyvaujant dvylikai kunigų, gegužės 26 d. iškilmingai palaidotas Ziono parapijos Betanijos kapinėse. Jo atminimui pagerbti buvo įsteigtas fondas, kuriam parėmus, 1973 m. kunigo Jono Paupero pamokslų rinkinį „Dievo žodžio tarnyboje“ su kompozitoriaus Vlado Jakubėno (1904–1976), 1949–1967 m. Ziono parapijoje tarnavusio vargonininku, įžangos žodžiu spaudai parengė kunigo našlė Marija L. Pauperienė, daugelį metų vadovavusi Ziono parapijos lietuviškai ir vokiškai sekmadieninėms mokyklėlėms, šeštadieninei lietuvių kalbos mokyklai, 1953 m. sausio 25 d. subūrusi iki šiol gyvuojančią parapijos moterų „Rūtos“ draugiją. Į išeivijos bažnyčios gyvenimą aktyviai įsitraukė ir visi trys kunigo Jono ir Marijos Pauperų sūnūs su šeimomis.
Rašytinį kunigo Jono Paupero palikimą, be jau minėtų darbų, sudaro šie svarbiausi veikalai: „Asketizmo prasmė katalikybėje ir protestantizme“ (vokiečių k., 1933), „Regimoji ir neregimoji bažnyčia“ (1934),
„M. Liuteris ir P. Melanchtonas“ (1948), „Reformacijos veikėjai ir jų įtaka Lietuvoje“ (1955).
Kęstutis Pulokas