Gegužės 28 d. surengtame kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo premijos komisijos posėdyje šių metų laureatu išrinktas prof. habil. dr. Kazimieras Romualdas Župerka – žymus stilistikos specialistas, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorius emeritas, Lietuvių kalbos draugijos garbės narys, ilgametis asociacijos „Baltų centras“ narys.
Premiją nutarta skirti už viso gyvenimo indėlį į lituanistikos tyrimus, mokyklinės lituanistikos plėtojimą, mokytojų ir viešosios kalbos specialistų rengimą, visuomenės švietimą.
Gerbiamas profesoriau, tapote kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo premijos laureatu. Jūsų manymu, kuo svarbi ši iniciatyva lituanistikai?
Visa, kas lituanistikai nekenkia, jai padeda, leidžia augti. Ką jau sakyti apie premijas už lituanistikos darbus – tai viešas žmogaus įvertinimas, pripažinimas. Pats tos premijos įsteigimas, buvimas yra ypatingas reiškinys, nes susijęs su išskirtinėmis asmenybėmis. Petras Būtėnas buvo ne tik gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, bet ir vadovėlių autorius, mokslininkas, kalbos tyrinėtojas. Jo mokinė Aleksandra iš visų gimnazijos pedagogų išskyrė gimtosios kalbos mokytoją, todėl premija buvo įsteigta jo atminimui. Taip praeitis, mūsų kultūros, švietimo istorija buvo prasmingai susieta su tautos dabartimi ir ateitimi. Tai ypač iškilu, kai daugelis lietuvių ėmė labai didžiuotis atneštiniais dalykais.
Tarp mokslininkų yra nemažai vyrų kalbininkų, tačiau studijuoja vos vienas kitas vaikinas. Kieno paskatintas ir kokių tikslų vedamas nusprendėte studijuoti lietuvių kalbą?
Mokykloje labai mėgau skaityti. Visi vėlyvo rudens ir žiemos vakarai prabėgdavo įsikniaubus į knygą. Bandžiau ir pats rašyti. Eilėraščių paskaitydavau mokyklos scenoje, vieną kitą išspausdino rajono laikraštis. Su bendramoksliu Stepu Juknevičiumi paskelbėme apybraižą apie mūsų klasės draugystę, susirašinėjimą su armėnų bendraamžiais. Literatūros trauka ir tie rašinėjimai, šiokios tokios publikacijos buvo tikriausias kelrodis į filologijos studijas. Iš literato į kalbininkus persiorientavau jau pradėjęs dėstytojo darbą savajame pedagoginiame institute. Niekada dėl to virsmo nesu gailėjęsis, nors kalbininko kelią labiau lėmė aplinkybės, o ne mano pasirinkimas. O kad lituanistiką nūnai renkasi labai mažai vaikinų, kad mokyklose reikėtų daugiau mokytų vyrų, akivaizdu. Kiekybinės lyčių pusiausvyros siekti pasidarė modernu tik valdžioje.
Neseniai viena pažįstama pajuokavo: girdi, ko vėl lendi prie lituanistikos, juk žinai, kad toje srityje didelių pinigų neuždirbsi. Ir išties tarp Lietuvos milijonierių taip ir nežinau nė vieno lituanisto. Tad kas Jus tiek metų laiko lituanistikoje? Jūsų manymu, lituanistai turi kažkokį bruožą, išskiriantį juos iš kitų specialistų?
Kai nuvažiuoju į autoservisą taisyti automobilio, pasisakau esąs filologas, mašinos neišmanąs, mokąs tik skaityti ir rašyti. Meistras paprastai nuramina: svarbu nors vieną dalyką gerai mokėti. Tie žodžiai pakelia mane savo paties akyse. Dabar valdžios ir verslo rūpintojėliams skauda galvą dėl visokiausio raštingumo: kompiuterinio, ekonominio, finansinio… O paprastas, tikrasis raštingumas vis menksta. Gerai pasirengusių ir puikią kalbos nuovoką turinčių lituanistų šiandien trūksta kaip niekada. To nemato tik tas, kam lietuvių kalbos užtenka susikalbėti, kam gyvenime svarbu tik turėti kuo daugiau pinigų. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man uždarbis (dabar – pensija) nerūpi. Bet pirmiausia yra darbas, kuris tau atrodo reikalingas, už jį ir gauni atlygį. Šis niekada nebuvo labai didelis, bet pragyventi, išleisti į mokslus dukras – vargais negalais užteko. Dirbti teko tikrai daug, ne tik savajame universitete. Ir profesoriaus vardą suteikė ne Šiaulių, o Vytauto Didžiojo universitetas. Rašiau vadovėlius. Buvau dešimčių disertacijų oponentas, Mokslo tarybos ekspertas ir kt. „Aš nemačiau gero žmogaus turtingo“, – Antano Vienuolio žodžiai. Gal ir pernelyg griežti.
Pastaruoju metu Šiaulių akademijoje lituanistika atsidūrusi gana keistose pozicijose. Lituanistika paslėpta po gana keistu pavadinimu – Dalyko pedagogika: dviejų mokomųjų dalykų mokymas (lietuvių kalba, istorija, anglų kalba). Kaip vertinate tokias metamorfozes?
Šiaulių pedagoginio instituto, vėliau – Šiaulių universiteto, žmogui – toks esu, aišku, gaila savarankiškos aukštosios mokyklos. Džiaugiamės turį nors Akademiją. Jeigu aukščiausioje Lietuvos valdžioje būtų bent kiek daugiau žmonių, kuriems rūpi savo krašto, savos tautos, savos valstybės ateitis, lietuvių kalbos mokytojų rengimui būtų skiriamas ypatingas dėmesys, lituanistikos studijas besirenkantys ir pasirinkę jaunuoliai būtų išskiriamai skatinami. Be tokio dėmesio maža tauta globaliame pasaulyje neturi ateities.
Ką patartumėte jauniems žmonėms, ieškantiems savo kelio: lituanistikai reikalingas pašaukimas ar studijuodamas ir dirbdamas susigyveni?
Patarti būtų galima, tik ar klausys? Nespėsi prasižioti, o tau kirs „svariaisiais“ argumentais (iš tikrųjų – banalybėmis): dabar XXI amžius, mūsų 4 milijonai – atseit nesvarbu, kuri tautos dalis išsikraustys į užsienius kelio ar takelio ieškoti, MŪSŲ vis tiek bus 4 milijonai.
Pašaukimas – geras daiktas, bet tai labai aukštas žodis. O šiokio tokio patraukimo tai reikėtų. Nėra gerai, jeigu jaunuolis renkasi lituanistiką tik todėl, kad ten nesą konkurso… Žmogus turi dirbti daugiau ar mažiau mielą, mėgstamą darbą. Arba darbe rasti bent šį tą patrauklaus.
Dėl pašaukimo nesu tinkamas pavyzdys. Ir mokykloje, ir pedagoginiame institute studijuodamas labiau mėgau literatūrą, kalbos mokslai netraukė. O tapau lyg ir kalbininku. Literatūros pomėgis, aišku, suteikė atitinkamą pokrypį ir mano kalbiniams skelbiniams, ir visai pedagoginei veiklai. Taigi, kaip Jūsų pasakyta, susigyvenimo esama. Be to, darniai sugyventi žmoguje gali ir labai skirtingi dalykai, ne tik artimesni.
Kas Jums kelia didžiausią nerimą lituanistikos baruose?
Lituanistikos barų bent kiek plačiau (istorijos, literatūros mokslo…) nesu aprėpęs. <…> Pats daugiausia seku tik dabartinės kalbos tyrinėjimus, kalbos tvarkybą ir ideologijos brovimąsi į kalbos vartojimą. Neseniai su kolegėmis – latviste Regina Kvašyte ir literatūrologe Džiuljeta Maskuliūniene – išleidome mokslo populiarinamąją studiją „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota“ („Žuvėdra“, 2021). Ji galėtų sudominti ne tik filologus, bet ir pedagogus, politikus, žurnalistus, platesnę visuomenę. Toje knygoje matyti ir mūsų nerimas.
Lietuvių kalbotyros kelyje skaudžiausiai žeidžia postmodernizmo vėjai. Graudu tai, kad ideologijos apsėstieji moja ranka į mokslo tiesą: nutyli jų nuostatoms neparankius kalbos duomenis, iš senų laikų būdingą bendrinės kalbos priežiūrą apšaukia sovietizmu, arogantiškai teigia, kad žymieji lietuvių kalbininkai nesuprato, kas yra kalbos sistema, ignoruoja lietuvių kalbos istoriją ir dabartinę geopolitinę kalbos padėtį, išskėstomis rankomis pasitinka visą kalbos importą. Net įsidrąsinama skelbti, kad pavyzdine, visuotine lietuvių kalbos norma turėtų būti neva egzistuojanti kažkokia Vilniaus kalbėsena. Tokia giesmelė apie kalbą darniai įsilieja į šiuolaikinį sujauktų vertybių chorą.
Interviu parengė Karolina Baltmiškė. Šaltinis: „Mano kraštas“, 2021 m. birželio 14 d.