(Pabaiga. Pradžia – Nr. 12 (677))
Vis dėlto iki šiol didelei daliai rinkėjų vienintele orientavimosi „už ką balsuoti“ priemone tebėra televizorius. Nors tarp „lrt“ ir LNK žiūrovų daugėja suvokiančių, kad šiais „informacijos kanalais“ pasitikėti nebeįmanoma, tačiau apie kitus šaltinius žino tik nedaugelis. Žiūrovai yra užsiėmę savo kasdienine veikla: darbas, vaikai, mokesčiai, kylančios kainos už kasdienines paslaugas ir pan. Vis mėgstame kartoti, kad „politika nesidomime“, nors pats gyvenimas primygtinai verčia ja domėtis.
Šiuo metu net tai, ką iki šiol priskyrėme tik kasdienei buičiai, dabartinių valdančiųjų (arba, tiksliau sakant, užgrobusių šias pozicijas), yra įtraukta į politiką tikrąja šios sąvokos prasme. Štai gana taiklus vieno iš rinkėjų apibendrinimas: „Nepanaikinus esamos korupcinės nomenklatūros ir stambaus verslo aptarnavimui bei Briuselio galingųjų interesams skirtos santvarkos, niekas nepasikeis ir Lietuva eis, nors ir gražiai atrodydama, puvimo ir išnykimo keliu.“ Tai – labai grėsminga nuojauta. Lyg ir stengiamės visiems įtikti, bet valstybės pamatai (dorovė, teisėtvarka, net nemaža iki šiol kultūrine laikytos veiklos dalis, bendrasis piliečių ugdymas) vis sparčiau aptraukiami pelėsiais.
Užvaldžius viešąją informacinę erdvę, bandymas ištrinti istorinę ir dorovinę atmintį
Tai, kas iš tikrųjų yra svarbu ir vertinga, apšaukiami senamadiškais dalykais, bandant įtikinti, kad laisvė yra tik vienadieniai pasimėgavimai, esą labai svarbu dekriminalizuoti narkotikų vartojimą ir lengvinti galimybes kuo jaunesniems vartoti alkoholį. Bandoma nuo visuomenės nuslėpti, kad net Jungtinėse Amerikos Valstijose alkoholiniai gėrimai prieinami tik sulaukus 21-erių. Primygtinai reikalaujama prisijungti prie smerkiančių Vengriją, kuri pasisako prieš vis įžūlesnę genderistinę ir globalistinę isteriją ir realiai rūpinasi savo sienų apsauga.
Už ką puolama Vengrija? Ar už tai, kad šioje valstybėje nuosekliai ir labai veiksmingai stiprinama parama šeimai, kad čia smarkiai sumažėjo skyrybų ir padaugėjo santuokų, išaugo gimstamumas ir sumažėjo emigracija? Kodėl Vengrijai bandoma klijuoti prorusiškos valstybės etiketę, slepiant, kad būtent sovietinis režimas paskandino kraujyje Vengrijos antikomunistinę revoliuciją? Nejaugi tikimasi, kad Europos visuomenė jau užmiršo tokias nesenas, bet itin tragiškas istorijos pamokas?
Būtent mokslininkai turėtų būti tie, kurie labiausiai skatina pažangą ir optimizmą, tačiau ir tarp mūsų plečiasi apatija, nes tiesiog nebematome jėgos, kuri, atmesdama banalumą ir diletantiškumą, sugebėtų vienytis ir telkti visuomenės kūrybines jėgas. Antai, rytinė to bevardžio, jau seniai nebeaišku, kieno užvaldyto, „lrt“ radijo „Aktualijų“ laida mus bando įtikinti, kad dabar didžiausia aktualija – vadinamųjų „seksualinių mažumų teisės“ ir „vakcinacija“ (t. y. skiepijimas), kuria visuomenė esą vis mažiau betiki.
Mūsų sienas apsaugos kiti?
Siena su A. Lukašenkos režimo jau trečią dešimtmetį valdoma Baltarusija yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos siena. Tai – tikrai ne nauja, tik šiomis dienomis atsiradusi problema. Net ir uzurpatoriaus grasinimas mus užversti ekonominiais perbėgėliais girdimas ne nuo šiandien. O kaip tam buvo pasiruošta, kokios sienų apsaugos priemonės įgyvendintos? Paaiškėjo, kad ši siena iki šiol praktiškai nesaugoma, kad metai iš metų pasieniečių etatų skaičius buvo mažinamas, kad kelių dešimčių kilometrų ruožą „saugo“ vienas ekipažas, o išgarsintos moderniųjų informacinių technologijų priemonės yra tiek pat „efektyvios“, kaip lipdukai nuo musių, iškabinėti prišnerkštoje patalpoje. Tik dabar susigriebta, kad galbūt įveikti Lietuvos (taigi ir ES) sieną padės vielos tvora, lyg ir negirdėjus, kad toje tvoroje per pusę minutės galima prakirpti skylę, per kurią ne tik žmogus, bet ir Belovežo girios meška be vargo pralįstų. Ką gali padaryti net labai moderni sienos matymo įranga, „kontroliuojanti“ keliasdešimties kilometrų ruožą?
Diktatoriai niekada nepasižymėjo didele išmintimi, tačiau ir primityvūs jų sprendimai bent kuriam laikui gali būti labai efektyvūs. Įsiutęs dėl jam taikomų sankcijų, save prezidentu vėl pasiskelbęs asmuo smogė atgal. Grasinimas užtvindyti Lietuvą perbėgėliais iš Irako ir Afrikos yra pagrįstas labai paprastais skaičiavimais: kiekvieną mūsų sieną peržengusį asmenį reikia užregistruoti, pamaitinti, apgyvendinti, suieškoti vertėjus, kai ką net sugrąžinti į savo valstybę ir pan. O visa tai – nemaži pinigai, ypač kai kalbame jau ne apie dešimtis, bet apie daugiau kaip pusantro tūkstančio asmenų, kurie nė nemano pasilikti Lietuvoje, nes, vos peržengę sieną, įsivaizduoja esantys Vokietijoje, Švedijoje arba Prancūzijoje. O kai kurie „politologais“ ir „diplomatijos ekspertais“ prisistatantys šnekoriai Lietuvai nuolat primena, kad būtina laikytis tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų, kurių turinio derinti su Lietuva niekas net nesiruošė ir pasirašyti neprašė. Sakoma tiesmukai: „Jūs – ES narė, privalote vykdyti tai, kas surašyta šiuose dokumentuose. Jei juos pažeisite, ilgiems metams nukentės valstybės tarptautinis prestižas.“ Ir čia niekam net neįdomu, kad A. Merkel ir kiti politikieriai savanaudiškais sumetimais prieš keliolika metų sukėlė naujojo „tautų kraustymosi“ vajų, akcentuodami tik ekonominius veiksnius, bet nėmaž nesusimąstydami, kad išplėšia perbėgėlius iš jų pačių kultūrinės aplinkos.
Apie tai, kad atsidurs Lietuvoje, šie net nesapnavo. Kad yra tokia ES valstybė, niekada nesidomėjo, jokio lietuviško žodžio nesimokė, užtat savo kalba mums ultimatyviai pareiškia, kad, pavyzdžiui, kiaulienos niekada nevalgys. Papildomu darbu užverstos teisėsaugos institucijos ir net savivaldybės. O diktatoriaus režimas iš jų labai paprastai, be jokių teisinių įsipareigojimų užsidirba: už leidimą išlipti iš lėktuvo ir nugabenimą iki mūsų sienos perbėgėliai moka tikrai solidžias sumas, kurios leidžia A. Lukašenkai finansuoti ir represinį, prieš savo tautą nukreiptą aparatą, tuo pat metu sušvelninant jam ES skirtas sankcijas.
Smūgis Lietuvos istorijai
Prieš keletą mėnesių sutelktinėmis keistos kilmės suktų biurokratų, įpratusių negalvojant vykdyti bet kurį nurodymą, pastangomis, pasitelkus net teisėsaugos institucijas, pradėta Lietuvos muziejų itin vertingų eksponatų atėmimo kampanija. Kažkam prireikė paskelbti, kad mūsų muziejuose yra karinės paskirties eksponatų. Kažkas, tarsi padedantis iš turgaus aikštės pabėgti vagiui, suriko: „Laikykit vagį!!!” Ir štai prasidėjo kampanija, kurią net pavadinti idiotiška, būtų per švelnu: esą mūsų muziejuose laikomi ginklai, keliantys pavojų visuomenei. Išsigandę biurokratų grasinimų daug kur net patys muziejininkai išsikvietė policijos pareigūnus, kad šie įsitikintų, jog muziejaus eksponatai seniai nekelia jokios grėsmės, tačiau netrukus sulaukė grėsmingų raštų, kurių esmė tokia: „Iš N muziejaus paimti ir konfiskuoti šaunamuosius ginklus.“ Už tai numatyta net baudžiamoji atsakomybė. Kažkas susapnavo, kad net a. a. Viliaus Orvido sodyboje stovinčio tanko korpusas vis tiek gali iššauti. Prasidėjo iš muziejų išgabentų istorinių ginklų „nukenksminimas“ (faktiškai – niokojimas), papildomai dar reikalaujant, kad patys muziejai šiuos darbus ir apmokėtų, nors lėšų tokiam beprasmiam vajui joks visa tai pradėjęs biurokratas nė nemano skirti.
Tai kas čia iš tikrųjų vyksta? Ar tai ne masinė muziejinių eksponatų, liudijančių apie ginkluotą tautos kovą, partizaninį pasipriešinimą ir NKVD dalinių siautėjimą Lietuvoje, naikinimo ar bent žalojimo kampanija? Paprasčiau pasakius, šių eksponatų vagystė. Siekis sumenkinti galimybes priminti lankytojams apie tautos kovą už laisvę.
Seimo bendrabučio nebereikia?
Dabartiniai valdantieji elgiasi taip, lyg tai būtų paskutiniai Seimo rinkimai: nuspręsta likviduoti Seimo viešbutį – bendrabutį, kuriame iki šiol galėjo prisiglausti regionuose išrinkti Seimo nariai. Esą tai – neteisėtos išrinktųjų privilegijos: „Mes parduosime, o kur jūs gyvensite ketverius kadencijos metus, tai jau – ne mūsų rūpestis. Nors ir po Neries tiltu…“ Tai ar tikrai reikia šią aferų orgiją tęsti dar ateinančius ketverius metus?
Jonas Jasaitis