Šią vasarą garbingą 100 metų jubiliejų švęs vienas pirmųjų pokario metais Lietuvos Baltijos jūros, Kuršių marių ir Nemuno deltos tyrinėtojų doc. dr. Eduardas Červinskas.
Dar būdamas Vilniaus universiteto studentas, jis su prof. V. Gudeliu pradėjo jūros kranto ir priekrantės tyrimus, o vėliau visą gyvenimą atidavė darbui Vilniaus universitete, Kuršių marių, Klaipėdos sąsiaurio ir Nemuno deltos pažinimui.
Asmeninio archyvo nuotr.
E. Červinskas gimė 1921 m. rugpjūčio 15 d. Penzos mieste, Rusijoje, bajoriškos kilmės geležinkelio mašinisto šeimoje. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė galimybė šeimai grįžti į Lietuvą. E. Červinskas gyveno ir mokėsi Kybartuose, o gimnaziją baigė Kaune. Vėliau studijavo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Susisiekimo skyriuje. Ši pradinė specialybė sudarė sąlygas save išbandyti plentų, tiltų, Šventosios uosto statybose, teko net mokytojauti. Pasibaigus karui, visą tolesnį gyvenimą E. Červinskas susiejo su Vilniaus universitetu. Čia studijavo geologiją ir geografiją, o 1950 m. baigęs universitetą, tęsė studijas neakivaizdinėje aspirantūroje, kartu dirbdamas laborantu. 1956 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją „Vandens apykaita tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros“. Nors šiandien ši tema atrodo visai įprastai, tačiau tuo metu visi panašaus pobūdžio darbai buvo įslaptinti. Net ir disertacijos gynimas vyko ne viešai, o uždaroje, su KGB suderintoje komisijoje.
Per ilgametį darbą universitete E. Červinskas dėstė įvairias hidrologijos disciplinas, o nuo 1960 iki 1972 m. buvo Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas. Už kompleksinius Kuršių marių tyrimus ir „Lietuvos geografijos“ pirmojo tomo parengimą kartu su bendraautoriais 1958 m. E. Červinskas buvo įvertintas valstybės premija.
Savo hidrologiniais tyrimais E. Červinskas pagrindė metinę keliasluoksnę Klaipėdos sąsiaurio vandens cirkuliaciją ir skirtingos krypties srovių pasiskirstymą paviršiuje ir priedugnėje. Daugelio šalių bibliotekose ir archyvuose surinkęs įvairių laikotarpių žemėlapius, jis išanalizavo kanalo, vedančio į Klaipėdos uostą per priekrantės barines seklumas, pokyčius ir jų priklausomybę tiek nuo uostininkų pastangų gilinti kanalą, tiek nuo gamtos jėgų poveikio. Sukūręs fizinį Kuršių marių modelį masteliu 1:100 000, jis pagrindė vandens cirkuliaciją Kuršių mariose.
Visą gyvenimą mokslininkas rinko kartografinę medžiagą apie mūsų pajūrį, Klaipėdą, Nemuno deltą. Šios medžiagos analizė leido jam paskelbti darbą apie Kuršių marių kartografinio vaizdo raidą. Esminius savo surinkto kartografinio paveldo dokumentus ir jų interpretacijas jis paliko Lietuvos mokslo ir studijų fonde. Daug metų E. Červinskas vienas ir su studentais tyrinėjo Nemuno deltą ir nuosėdų išnašas avandeltoje. Šiais klausimais paskelbė vertingų darbų. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams siūlome vieno iš buvusių jo studentų – Aleksandro Kajučio – prisiminimų pluoštelį apie tai, kaip atrodė docentas tuometiniams studentams, kaip jie kartu darbavosi, tirdami Kuršių marias prie Atmatos žiočių.
Prof. Rimas Žaromskis