Pirmą kartą Eduardą Červinską sutikau 1968 m., atvykęs laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Visus stojančiuosius dekanas dr. Č. Kudaba surinko į Geografijos didžiąją auditoriją informuoti apie egzaminų laikymo tvarką. Išeidamas pamatė koridoriuje E. Červinską ir, pakvietęs jį į auditoriją, pristatė studentams: „Štai vienas jūsų būsimų dėstytojų, kuris ką tik grįžo iš ekspedicijos.“
Slavėnas ir nariai: doc. E. Červinskas, doc. A. Suchotskaja ir sekretorės užstotas
doc. A. Barisas. Nuotrauka iš A. Kajučio asmeninio archyvo
Įėjo stilingai apsirengęs barzdotas pusamžis vyras. Jis trumpai prisistatė, pasakė, kokius dalykus dėsto, kad visą nuo mokslo metų pabaigos laiką praleido Kuršių mariose, matuodamas sroves, o atvyko egzaminuoti mūsų. Dar papasakojo, kad srovėms stebėti naudojo specialius ryškius dažus, nekenkiančius gyvūnijai. Dažai įpilami į marias ir iš valties stebima, kuria kryptimi ir kokiu greičiu juda spalvotas vanduo. Jau po pirmųjų E. Červinsko žodžių mums, dar visai žaliems studentams, atvykusiems daugiausia iš periferijos, hidrologo specialybė įgavo romantinį atspalvį: ekspedicija, Kuršių marios ir tas barzdotas mokslininkas… Vėliau, pradėję dirbti, įsitikinome, kad romantikos – ne tiek ir daug.
Kitas susitikimas su E. Červinsku įvyko konsultacijos prieš geografijos egzaminą metu. Dėstytojas glaustai priminė, kokie svarbiausi klausimai yra įtraukti į egzaminų programą ir kokius esminius dalykus tais klausimais būtina žinoti. Paskui galėjome klausti. Visi buvo nedrąsūs ir klausimus siuntė raštu. Vienas klausimas buvo užduotas rusų kalba, ar per egzaminą galima atsakinėti gimtąja rusų kalba. Į tai docentas atsakė rusiškai: „Per mano egzaminą galite atsakinėti lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių arba prancūzų kalba, bet jeigu jūs lietuvių tautą gerbiate taip, kaip mes gerbiame rusų tautą, turite mokėti kalbėti lietuviškai.“ Po šių žodžių visa auditorija prapliupo plojimais. Tuo metu tai buvo drąsus pasakymas.
E. Červinskas buvo bene vienintelis dėstytojas, nebijojęs su studentais kalbėtis jautriomis temomis.
Docentas tuo metu intensyviai rengė disertaciją mokslų daktaro laipsniui įgyti. Jam buvo brangi kiekviena minutė, trūko laiko, todėl, tyliai sutaręs su katedros vadovybe, okeanologijos kursą mums pavedė studijuoti savarankiškai. Po egzamino, tikriausiai pastebėjęs mūsų žinių paviršutiniškumą, pasakė, kad dėl šio eksperimento labai gailisi ir daugiau niekada jo nekartos.
(iš kairės): prof. K. Kilkus, E. Žaromskienė, doc. A. Barisas, D. Balčienė,
doc. E. Červinskas. Sėdi (iš kairės): doc. L. Krasauskas , doc. V. Matulevičienė,
prof. Č. Kudaba, E. Michaliukaitė, doc. V. Ščemeliovas
Pagrindinis dalykas, kurį dėstė E. Červinskas, buvo ežerotyra. Kartą kažkuri studentė pasiūlė iškrėsti pokštą – pabėgti iš paskaitos. Kadangi tą dieną tai buvo paskutinė paskaita, siūlymui pritarta ir visi dvylika būsimų hidrologų išgaravome kaip kamparas. Kai E. Červinskas atėjo į kitą paskaitą, pamatėme labai liūdną, nusiminusį žmogų. Pasak docento, toks įvykis jo praktikoje nutiko pirmą kartą ir taip stipriai jį sukrėtė, kad ir šiandien dar negali normaliai vesti paskaitos, reikia daugiau laiko nusiraminti. Vietoj paskaitos mums davė perskaityti savo užrašytas mintis apie žmonių brendimo amžiuje kylančias problemas, kurių skaityti dar niekam nebuvo davęs. Tai buvo beveik trys mokykliniai sąsiuviniai, rašyti pieštuku. Perskaitę labai gailėjomės dėl savo poelgio, kuris vėliau prisimiršo, o pasekmių kaip ir nepajutome.
Baigdamas ežerotyros kursą, E. Červinskas pasakė: „Štai baigiau visą kursą, daugiau dalykų jums nedėstysiu. Jūsų kursas nebuvo nei geras, nei blogas – vidutinis. Aš iš kiekvieno kurso įsimyliu po studentę, o iš jūsų kurso įsimylėjau net dvi, bet nesakysiu ką.“ Tikriausiai visos studentės slapta vylėsi esančios tarp tų dviejų. E. Červinskas buvo simpatiškas vyras, rengdavosi stilingai: ne klasikiniu kostiumu, o tam laikui moderniai suderinta apranga. Tarkim, jo vilkėtas melsvo velveto švarkas tuo metu buvo neįprastas drabužis. Daug reiškė ir barzda. Išoriškai jis buvo panašus į vakarietį.
Docentas E. Červinskas iš visų reikalaudavo atrodyti tvarkingai. Sakydavo, kad nepasiturinčių žmonių drabužis gali būti prastesnis, bet tvarkingas, švarus, batai – taip pat. Kartą, praktikos metu, mano sportinėse kelnėse prasitrynė skylė. Kad nedidėtų, reikia užsiūti, bet kuo? Iš vienos kursiokės pavyko gauti adatą su raudonu siūlu, juo ir užtraukiau skylę. Jau kitą dieną docentui turėjau pasiaiškinti, kodėl mėlynas kelnes susiuvau raudonu siūlu. Mano argumentas, kad kitokio neradau, buvo per silpnas. Teko pasivaikščioti iki parduotuvės. Mes tuo metu gyvenome prie Rusnės, priešingame Atmatos krante. Iki Rusnės man atrodė tolokai, o ir tilto tada dar nebuvo, veikė keltas, bet E. Červinskas to nelaikė kliūtimi.
Gyvenome pas kaimietį daržinėje, miegojome ant šieno. Daržinėje elektros nebuvo, vakarais neturėjome ką veikti, todėl anksti guldavomės. Gulėdami klausydavomės ilgų E. Červinsko prisiminimų iš jo įdomaus gyvenimo, daugiausia iš universiteto laikų. Kartą, pasakodamas įdomias istorijas, netikėtai pasakė: „Šita jubiliejinė barzda man visai įgriso. Kai tik grįšiu namo, nusiskusiu.“ Čia studentės, visą laiką tylėjusios, audringai užprotestavo, tačiau E. Červinskas visgi nusiskuto barzdą. Pasirodo, ją augino 50-ies metų jubiliejaus proga.
Tos praktikos metu matavome Skirvytės į Kuršių marias suneštų sąnašų kūgio tūrį. Jį E. Červinskas turėjo apskaičiuoti pagal marių gylio matavimų duomenis. Matavimus vykdė trys grupės: viena, kurią sudarė motoristas, matuotojas, signalininkas ir pats E. Červinskas, matavo gylius, kitos dvi grupės po du studentus stovėjo ant specialių tiltelių, įrengtų ant polių ties marių viduriu, ir teodolitais fiksavo matavimų vietas.
Rudenį, visiems susirinkus į paskaitas, E. Červinskas pakvietė visus matuotojus į savo kabinetą ir pranešė, kad nuo vieno tiltelio užregistruota vienu matavimu daugiau. Taigi reikėjo rasti klaidą, turėjome prisiminti viską nuo matavimų pradžios. Gal pavyks atkurti vaizdą ir išsiaiškinti, kaip atsirado nesutapimas. Taip paaiškėjo vienas kuriozas, kurio buvę ant tiltelio studentai nežinojo. Matuojant gylį, signalininkas duodavo signalą fiksuojantiems matavimų vietas nuo tiltelių. Signalas – tai specialaus ženklo iškėlimas. Tas ženklas – medinis apie 3 kv. metrų ploto rėmas, aptemptas ryškiai geltonos spalvos audeklu, pritvirtintas prie ilgo koto. Pamačiusios iškeltą ženklą, studentų grupės ant tiltelių nutaikydavo teodolitus ir „užkirsdavo“ kampą.
Kadangi tilteliai buvo toli, nuo jų gana nemažas ženklas atrodė drugelio dydžio ir matėsi labai neryškiai. Kad grupės spėtų pamatyti ir užfiksuoti, signalininkas iškeltą ženklą turėdavo palaikyti. Kartą, vos tik iškėlus ženklą, vėjo gūsis jį kartu su signalininku nubloškė už borto, į marias. Įsiropštęs į valtį, signalininkas antrą kartą iškėlė ženklą. Mūsų manymu, stebėjusieji nuo vieno tiltelio spėjo užfiksuoti abu ženklo pakėlimus, kaip atskiras matavimų vietas, o nuo kito – tik kartą. Taip galėjo atsirasti nesutapimas. Ties kuria matavimo vieta tai galėjo atsitikti, niekas neprisiminė. Manau, kad, suvedęs visus matavimo duomenis, docentas vis dėl to sugebėjo rasti klaidą.
Aleksandras Kajutis