Prieš 100 metų, 1921 m. gegužės 31 d., JAV lietuvių delegacija Vašingtone įteikė JAV prezidentui Warrenui G. Hardingui peticiją, sustiprintą surinktu vienu milijonu amerikiečių parašų.
Peticija siekta, kad JAV oficialiai pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Šis tikslas buvo pasiektas 1922-ųjų liepą. Tai buvo unikalus Lietuvos istorijoje įvykis – gauti tokį rezultatą sugebėjo viena išeivijos bendruomenė.
Tiesa, panašių sėkmingų bandymų XX a. Lietuvos istorijoje buvo ir daugiau. 1988 m. pabaigoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis organizavo protestą prieš TSRS Aukščiausiosios Tarybos inicijuotas naujas TSRS Konstitucijos projekto pataisas, nepalankias Lietuvai. Per gana trumpą laiką Lietuvoje buvo surinkta apie 1,8 milijono parašų, kurie buvo išsiųsti į Maskvą – įteikti M. Gorbačiovui.
Kitas, Lietuvos gyventojams beveik nežinomas, įvykis – tai katalikiškos tarptautinės organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (angl. Tradition, Family, Property, TFP) pastangos 1990 m. TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tiesa, JAV lietuviai dar 1944 ir 1990 m. nesėkmingai bandė surinkti milijoną parašų. Parašai, skaičiuojami šimtais tūkstančių ir milijonais, turi poveikį demokratinių šalių ir ypač JAV vyriausybėms, daro įtaką jų sprendimams.
Nepriklausomybės pripažinimo siekusiame komitete – katalikai ir tautininkai
Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, šalies politikai gavo išeivijos, pirmiausia JAV lietuvių, visapusišką palaikymą. Manoma, kad tuo metu Amerikoje galėjo gyventi iki pusės milijono lietuvių, nors tikslus skaičius nėra žinomas. Tai buvo gerai organizuota, gana pasiturinti lietuvių bendruomenė. Jų organizacijos rinko pinigines aukas, vykdė plačią, Lietuvai palankią propagandą JAV valdžios sluoksniuose ir visuomenėje. Tūkstančiai jų su savo uždirbtais pinigais pasiryžo grįžti į Tėvynę ir ten jai darbuotis.
Siekiant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir efektyvesnės politinės veiklos, JAV lietuviai katalikai ir tautininkai 1918 m. įkūrė bendrą JAV lietuvių Vykdomąjį komitetą (VK) Vašingtone. Tiesa, viena įtakinga ideologinė srovė – JAV lietuviai socialistai – neprisijungė, nes nepritarė, anot jų, „turtingųjų valdomai Lietuvai“, o pasisakė už „pačios liaudies valdomą socialistinę Lietuvą“.
VK sudarė katalikų ir tautininkų deleguoti nariai: Tomas Norus-Naruševičius, dr. Jonas Šliūpas, kunigas Jonas Žilius, Kazys Česnulis, dr. Matas Vinikas, Balys Mastauskas ir kiti. Jie rengdavo prašymus, rezoliucijas JAV valdžios įstaigoms bei kitų šalių ambasadoms Vašingtone, straipsnius JAV spaudai, taip pat bandydavo susitikti su senatoriais ir kongresmenais, JAV Valstybės departamento darbuotojais. Visa komiteto veikla sukosi apie kuriamą Lietuvos valstybę ir siekį gauti jai JAV valdžios pripažinimą bei palaikymą. VK palaikė ryšius su Lietuvos valdžios atstovais, ypač su mūsų šalies delegacija Taikos konferencijoje Paryžiuje 1919 m. Be to, dar 1918 m. pabaigoje šalies Vyriausybė VK įgaliojo laikinai atstovauti Lietuvos interesams Vašingtone.
Memorandume JAV valdžiai – prašymas pripažinti atsikūrusią Lietuvą
1919 m. vasario 12 d. VK nutarė įteikti JAV Valstybės departamentui Memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti atsikūrusią Lietuvą ir laikiną jos Vyriausybę. Be to, buvo plačiau paaiškinta, kodėl reikia pripažinti Lietuvą ir ko lietuviai pageidautų iš JAV. Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras numatė, kad JAV vyriausybės poziciją Lietuvos klausimu gali paveikti amerikiečių visuomenė. Todėl jis vasario 11 d. laiške VK kreipėsi į Amerikos lietuvius, nurodydamas esamo momento svarbą ir prašydamas tautiečių „pavaryti ypatingą akciją, supažindinti JAV gyventojus su dabartiniais Lietuvos reikalais ir norais“.
Kovo 18 d. VK posėdyje buvo pripažinta, kad iki šiol Amerikos lietuviai neįstengė JAV reikiamai iškelti Lietuvos klausimo. Posėdyje dalyvavęs kunigas J. Žilius pabrėžė, kad šiuo atveju būtina „Amerikos visuomenės prijautimą išgauti ir tokiu būdu sudaryti spaudimą ant JAV atstovų Paryžiuje“, tai yra pasiekti, kad Lietuva, remiama JAV, būtų pripažinta Taikos konferencijoje.
Kreipėsi į visus Amerikos lietuvius
Minėtame posėdyje VK nutarė tuojau pat pradėti didelę kampaniją – propagandinio darbo sustiprinimui surinkti milijoną JAV gyventojų parašų. Nieko nelaukiant buvo parengtas spaudai kreipimasis į visus Amerikos lietuvius. Jame rašoma: „Lietuvos sprendžiamoji valanda atėjo. Kam brangūs tautų laisvės idealai, Lietuvos žmonių teisė taip valdyti, kaip jiems sąžinė ir protas liepia. <…> Mes privalom užregistruoti savo pritarimą ir paramą už laisvę bekovojančiai, pasakyti pasaulio laisviems žmonėms, kad mes nenurimsime ir nebūsime patenkinti jokiu tautų sutvarkymu, jei jis nesuteiks Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės <…>.“
Kreipimasis ragino lietuvius ne tik pasirašyti, bet ir agituoti bei prašyti pasirašyti kitų tautybių žmones, nes tik „milijoninį piliečių balsą išgirs pasaulio žmonės“. Tam tikslui VK nutarė skirti vieną dieną – balandžio 12-ąją, kai visi JAV lietuviai ir lietuvių draugai pasirašys peticiją, skirtą JAV prezidentui ir valstybės sekretoriui.
Tiesa, buvo pasakyta, kad parašus galima rinkti ir balandžio 13 d., tačiau jau kitą dieną visi sąrašai su parašais privalo būti pristatyti VK Vašingtone. Lietuvių kolonijose kūrėsi parašų rinkimo komisijos, kurioms VK nuo balandžio 5 d. siuntė peticijos blankus. Be to, buvo rekomenduojama, jei komisijos nesulaukia blankų laiku, juos susirasti lietuviškuose laikraščiuose, iškirpti, užpildyti ir išsiųsti. Siekdamas palengvinti parašų rinkimą tarp kitataučių, VK išleido pusę milijono atvirukų su Europos naujų valstybių atvaizdais, tarp jų ir Lietuvos, ir trumpa informacija apie Lietuvą anglų kalba. Atvirukai su blankais buvo siunčiami ir į lietuvių kolonijas. Supratus, kad per keletą dienų surinkti tiek parašų yra sudėtinga, buvo nuspręsta pratęsti rinkimą iki Velykų ir užpildytus blankus persiųsti VK balandžio 21-ąją.
Pasirašė įvairių tautybių žmonės
JAV lietuvių spauda rašė apie parašų rinkimą, pateikdama rinkėjų įspūdžius iš įvairių lietuvių kolonijų. Parašų rinkėjai ėjo iš namų į namus, visiems aiškino apie Lietuvos ryžtą nepriklausomai gyventi. Žmonės, kurių buvo prašoma pasirašyti, buvo nusiteikę įvairiai – vieni pasirašydavo, kiti atsisakydavo ir dar išplūsdavo. Buvo rengiami mitingai ir demonstracijos peticijai remti. Parašų rinkimui nepritarė JAV lietuviai socialistai ir bolševikuojantys lietuviai, kurie bendruose lietuvių renginiuose kritikavo parašų agitatorius, pasisakė prieš peticijos esmę.
Nepaisant to, stengtasi surinkti kuo daugiau įtakingų amerikiečių – senatorių, kongresmenų, gubernatorių, miestų burmistrų, vyskupų, mokslininkų ir kitų – parašų. Pasirašinėjo paprasti darbininkai ir tarnautojai, įvairiausių tautybių žmonės, tarp kurių buvo JAV ukrainiečių, žydų, armėnų ir net lenkų. Kaip pažymėjo JAV lietuvių istorikas dr. Antanas Kučas: „Vietiniai laikraščiai gyrė Amerikos lietuvių patriotizmą, ir Kongrese buvo sakomos prakalbos apie Lietuvą <…>. Tai buvo gerai suplanuota ir sumaniai pravesta kampanija, išgarsinusi Lietuvą ir sujudinusi ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių visuomenę.“ Tai įvyko tų agitatorių dėka, kurie drąsiai ėjo į visuomenę ir rinko šimtus, tūkstančius parašų.
Parašų rinkimo akcija nesibaigė balandį, kaip buvo numatyta, ir tęsėsi dar pusmetį. Knygotyrininkas Remigijus Misiūnas pažymi, kad parašai buvo rinkti 31 JAV valstijoje, Kolumbijos apygardoje ir Kanadoje. Daugiausia parašų buvo surinkta Bostone (53,9 tūkst.), Čikagoje (43,5 tūkst.), Brukline (40,3 tūkst.), Klivlande (39,8 tūkst.). Organizatoriai skelbė suskaičiavę apie milijoną parašų.
JAV lietuvių kampaniją labiau rėmė respublikonai
Surinktą milijoną parašų Amerikos lietuvių veikėjai nutarė JAV prezidentui įteikti patogesniu laiku, kadangi demokrato Woodrow Wilsono administracija buvo abejinga Lietuvos reikalams. Be to, JAV lietuvių kampaniją aiškiau rėmė respublikonai. Jų lyderis Warrenas G. Hardingas 1920 m. lapkritį laimėjo JAV prezidento rinkimus. Taigi lietuvių veikėjai per savo šalininkus Respublikonų partijoje išsirūpino susitikimą su naujuoju JAV prezidentu, norėdami jam įteikti milijoną parašų ir priminti jo pažadą, duotą lietuviams prieš rinkimus. Tai buvo antras kartas, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuviai gavo galimybę susitikti su šios šalies prezidentu.
Ta proga JAV lietuvių veikėjai ir VK nutarė sušaukti Amerikos lietuvių suvažiavimą Vašingtone 1921-ųjų gegužės pabaigoje ir pasitarti parašų įteikimo JAV prezidentui klausimu. Suvažiavo 148 atstovai (nedalyvavo tik JAV lietuviai socialistai). Suvažiavime buvo išrinkti šeši asmenys, susitiksiantys su prezidentu: J. J. Elijošius, J. Hertmanavičius, A. Ivaškevičius-Ivas, kunigas J. Jasaitis,
J. Skritulskis ir dr. E. Klimas, kuris buvo paskirtas pagrindiniu kalbėtoju.
Be jų, pas prezidentą taip pat ėjo penki latviai, keturi estai, senatorius Wiliam J. Kingas, kongresmenas V. M. Chandleris ir teisėjas, Žydų organizacijos pirmininkas Aaron J. Levy‘is. Tiesa, suvažiavime katalikų atstovai suabejojo, ar gerai, kad su lietuviais kartu eina latviai ir estai. Pirmasis Lietuvos atstovas JAV Jonas Vileišis, dalyvavęs suvažiavime, paaiškino, kad „jei JAV mus pripažins, tai tik kartu su Latvija ir Estija“ – vėliau taip ir įvyko. Tokio paaiškinimo pakako abejojantiems nuraminti.
Gegužės 31-osios rytą suvažiavimo nariai susirinko netoli Baltųjų rūmų. Automobilyje su JAV ir Lietuvos vėliavomis buvo atvežtos 138 knygos su parašų lapais. Kiekvienas paėmė po knygą ir nunešė į Baltuosius rūmus. Delegacijos narius priėmė prezidentas W. Hardingas ir JAV valstybės sekretorius Charlesas Evansas Hughesas. Kongreso narys Walteris M. Chandleris pristatė delegatus ir trumpai paminėjo Lietuvos reikalus. Po
E. Klimo kalbos, peticijos ir parašų įteikimo, kalbėjo JAV prezidentas. Jis pripažino, kad Lietuvos reikalas yra labai svarbus ir rimtai svarstomas JAV Senato užsienio reikalų komisijoje. Baltijos valstybių reikalai buvo pajudinti dar stipriau ir 1922 m. liepos 28 d. buvo sulauktas JAV pripažinimas.
Prof. Juozas Skirius
Autorius yra VDU profesorius, Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas