Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis kreipėsi į aplinkos ministrą Simoną Gentvilą, kviesdamas imtis lyderystės, kuriant naują kurortą Smiltynėje:
Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos kontroliuoja Smiltynės plėtrą, todėl ministras S. Gentvilas, kuris yra klaipėdietis ir puikiai žino visas problemas, galėtų kviesti atsakingus pareigūnus bendram darbui. Smiltynė yra arti miesto, puikus susisiekimas, graži gamta, jūra, paplūdimiai, lengvai išgaunamas šiltas geoterminis vanduo. Tačiau iki šiol ši vieta yra apleista ir labiau primena Kaliningradą, o ne netoli esančią Nidą. Esami mūsų šalies kurortai prie jūros šiandien vasaromis yra perpildyti, todėl kyla kainos, smunka kokybė, o dalis žmonių tiesiog nebesirenka atostogų Lietuvoje. Smiltynė galėtų tapti dar vienu Lietuvos kurortu, kur derėtų gamta su poilsiui ir pramogoms pritaikyta infrastruktūra.
Iki Antrojo pasaulinio karo Smiltynė buvo mėgstama žmonių poilsio vieta, veikė kavinės, viešbučiai, tačiau 1946 m. kartu su visa Kuršių nerija pateko į draudžiamąją pakrantės pasienio zoną ir prarado kurorto statusą.
„Smiltynės plėtrą stabdo ypač didelis biurokratizmas, institucijų nesusikalbėjimas ir vizijos trūkumas. Štai norint atstatyti karo metais sugriautą kavinę, reikalingas bent 10 institucijų derinimas ir kiekviena mato reikalą iš „savo varpinės“, bet niekam nerūpi bendra nauda žmonėms. Pavyzdys yra Šventosios uostas. 20 metų buvo kalbama, kad reikia, bet tik dabar, visiems suderinus viziją, prasidėjo darbai ir tai bus Šventosios sėkmės istorija“, – kalbėjo K. Masiulis.
Smiltynė – Klaipėdos miesto dalis, esanti Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Smiltynę su miesto centru jungia Tarptautinė jūrų perkėla. Vietovę puošia gražūs miškai, o pajūriu driekiasi švelnaus, balto smėlio kopos ir paplūdimiai.
Parengta pagal Lietuvos Respublikos Seimo pranešimą.
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: Lietuva iki šiol panaudoja tik mažytę dalį valstybės rekreacinių išteklių. Praktiškai nepanaudotos Lietuvos geoterminės anomalijos teikiamos galimybės. Ypatingos vertės vietovės Anykščių, Rokiškio, Zarasų, Kelmės ir kituose rajonuose paliktos savivaldybių nuožiūrai, tam neskiriant finansavimo. Yra apskričių, kurios iki šiol neturi jokios šiuolaikiškos rekreacinės infrastruktūros. Vyriausybės nutarimai kurortų plėtros klausimais nevykdomi dešimtmečiais.
Nors nuolat kalbama apie „žaliosios ekonomikos“ plėtrą, daugybė projektų, kuriuos įgyvendinus būtų sukurta tūkstančiai aukštą pridėtinę vertę turinčių darbo vietų ir būtų akivaizdžiai padidintas Lietuvos investicinis patrauklumas, net nepradėti vykdyti. Jokia valstybės kurortų vizija per daugiau kaip tris Antrosios Respublikos dešimtmečius nesukurta.
Kviečiame Lietuvos mokslininkų sąjungos narius ir mokslo institucijas imtis esminių žygių, kad padėtis pasikeistų. Vienintelė kliūtis yra valdžios institucijų apsileidimas.