Pamokos pradžia
Kreipiuosi pirmiausia į tuos, kurie gerai prisimena Sąjūdžio susiformavimo ir valdymo laikotarpį, trukusį, deja, per trumpai, tačiau iš esmės pakeitusį didžiąją visuomenės dalį – jos elgseną, vertybes ir tikėjimą. 
Iki tol vyravusią nuostatą, kad sovietinio okupacinio režimo neva pakeisti neįmanoma, išstūmė viltis ir tikėjimas visuomenės susitelkimo galia. Kai centrinėse Vilniaus gatvėse pasirodė pirmosios masinės demonstracijos, iš pradžių jos tikrai nebuvo skaitlingos, o praeivių akyse tvyrojo baimė. Tačiau labai greitai jų dalyvių skaičius ėmė gausėti, kol peraugo į daugiatūkstantinius mitingus su labai aiškiai išreikšta tautos valia ir akivaizdžiais kasdieninės elgsenos pokyčiais. Ir nereikia to laikotarpio pokyčių dangstyti tokiais svetimžodžiais, kaip „euforija“. Tai buvo ne euforija, o labai natūralus supratimas, kad mus jungia bendri valstybės atkūrimo interesai, kai galime atvirai kalbėtis net su visai nepažįstamais žmonėmis, kai sąvoka „visuomenė“ tapo tikrove, užpildžiusia mūsų sąmonę suprantamu ir artimu turiniu.
Neseniai praūžęs Didysis šeimų maršas parodė, kaip esame išsiilgę to bendrumo jausmo, bendro savosios vertės suvokimo. Maršo dalyviai priminė, kad užtenka būti „statistais“, kuriems paliekama mikroskopinės vertės galimybė kažką pažymėti balsavimo lapeliuose, kuriuos kažkas svetimas suskaičiuos ir savaip įvertins. Tautos valia bus išskaidyta į kažkokias lenteles, kuriose bendros prasmės nebelieka nė lašo. Todėl ir daugėja sakančių, kad po rinkimų niekas nepasikeis, valdys tie patys, o solidžiais vadinamuose postuose sėdės kažkokie beveidžiai ir besieliai veikėjai, kilnojantys rankutes ir kartojantys vis mažiau prasmės turinčias frazes.
Sava žiniasklaida
Sąjūdis pradėjo nuo leidinio, kuris išreiškė tautos siekius ir akimirksniu nušlavė visokias „tiesas“, „komjaunimo tiesas“, „pergales“ ir kitą primityvią demagoginę makulatūrą bei visą „politinio švietimo“ lapelių šiukšlyną. Tai buvo kuklios „Sąjūdžio žinios“, prie kurių greitai prisijungė „Atgimimas“, „Šiaurės Atėnai“ ir kt. Šiandien tokio leidinio, kaip „Sąjūdžio žinios“, neturime ir kol kas niekaip nesuprantame, kaip jis turėtų atrodyti mūsų dienomis. Nemokame sukurti leidinio, kuris vėl taptų masinis, kuriuo dalinamasi, kurio turinys atsiliepia į tautos kasdienybės lūkesčius.
Turime keletą internetinių svetainių, kuriose skelbiama gausybė „gilios“, „filosofinės“ medžiagos, bet nėra to konkretumo, kuriuo pasižymėjo Sąjūdžio leidiniai. Todėl net puikūs Alvydo Jokubaičio, Vytauto Rubavičiaus, Česlovo Iškausko, Jono Vaiškūno ir Vytauto Budniko straipsniai paskęsta įmantriame abstrakčiame kalbėjime, kuris nekviečia imtis tikrų permainų, bet vis aiškina, kaip „galbūt galėtų būti“. Autorių, kurie sugeba rašyti glaustai ir konkrečiai, turime, tik reikia skubiai juos sukviesti. Čia turi tilpti kvietimai jau dabar imtis darbų, kurių išsiilgo visuomenė.
Idealaus vado paieškos – nereikalingos
Visiems vienodai patinkančios ir įtinkančios asmenybės, kurią tauta iškart imtų nešioti ant rankų, šiandien tikrai nesurasime. Tačiau yra gana daug asmenų, kurie vienas kitą puikiai papildo, kurie gali greitai išmokti dirbti komandoje, nesiaiškindami, kas čia „vyriausias“ ir kieno žodis – „paskutinis“. Tokia komanda buvo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, susiformavusi natūraliai, be jokio „reitingavimo“, bet vykdant konkrečius darbus. Joje išryškėjo atskirų narių gebėjimai, formavosi būsimosios Vyriausybės branduolys, tobulėjo bendravimo su visuomene stilius.
Formuojant tokį branduolį, ypač svarbu neatstumti nė vieno, siūlančio konkrečias idėjas, nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis ir antipatijomis. Tarp svarstančių susitelkimo galimybes bene pavojingiausi yra tie, kurie jau dabar šūkauja, kam uždrausti dalyvauti, ko nekviesti:
– Man nepatinka Radžvilas!
– O man – Juozaitis!
– Aš negaliu pakęsti Puidoko!
– O aš – Puteikio!
Tačiau čia – ne vienkartinių gražuolių rinkimai. Čia reikės sutartinai dirbti, nesitikint solidaus atlyginimo ar prestižinio posto.
Niekur neveda ir absoliutus visų, šiandien vadovaujančių, pasmerkimas ir etikečių („visi jie – vienodi“) klijavimas. Pirmiausia mūsų pritarimo ir palaikymo reikia Prezidentui, kuris kol kas vienintelis išdrįso nepaklusti nei Briuselio, nei rudenį į valdžią prasibrovusiųjų šūkavimui. Verta susimąstyti, kodėl Pirmojoje (1918–1940) Respublikoje buvo sodinami ąžuolai Prezidento garbei ir kodėl jie buvo išsaugoti iki šių dienų. Daugelį istorinių reiškinių kai kurie vertiname prieštaringai ne todėl, kad toks vertinimas būtų geriausias, bet todėl, kad mus pasiekusi informacija yra atėjusi iš skirtingos kilmės šaltinių ir platinama ne tik tų, kurie mums yra geranoriški.
Svarbiausi uždaviniai, kuriuos teks spręsti
Čia vėl teks prisiminti Sąjūdžio laikų patirtį. Vienas svarbiausių klausimų, kuriuos tada girdėjome tiek iš draugiškai, tiek iš priešiškai nusitekusių, iškyla ir dabar, – ar kontroliuojame savo sienas, savo valstybės teritoriją. Dauguma mūsų net neįsivaizdavo, kad Lietuvos valstybinė siena su pačiu nedraugiškiausiu kaimynu, kuriam net savo tautos interesai niekada nebuvo svarbūs, – praktiškai nesaugoma. Pasieniečių etatai jau ne vienerius metus buvo mažinami ir net pačios elementariausios sienų apsaugos priemonės „egzistavo“ tik Vilniuje sėdinčių valdininkų ataskaitose bei jų vaizduotėje. Toks aplaidumas yra tolygus nusikaltimui, už kurį baudžiama bet kurioje valstybėje. Formaliai tai įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucijoje, ir šiai funkcijai skirtuose įstatymuose. Tačiau ar kas nors už tai buvo nubaustas?
Kada tokia padėtimi gali pasinaudoti diktatorius, jau šeštą kartą apsiskelbęs „išrinktu prezidentu“, nebuvo net svarstoma. Kad jo patarėjai bet kuriuo momentu jam gali pasiūlyti imtis tokios avantiūros, nebuvo jokių abejonių. Tačiau ką dabartiniai mūsų valdantieji sugebėjo padaryti, iškilus tikram pavojui? Organizuoti kelis propagandinius spektaklius, kreiptis į Europos Sąjungos institucijas, atsigabenti ruloną vielos ir, nutiesus vos puskilometrį tvoros, darbus pertraukti, laukiant, kad kažkas iš kažkur duos leidimą ją toliau tiesti? Pažadėti, kad pasienio rajonuose dabar dažniau apsilankys premjerė arba už tai atsakinga ministrė? Ištrimituoti, kad į pagalbą atvyko dešimt estų? Konstatuoti, kad prieš Lietuvą vykdoma hibridinė ataka? Dar kartą priminti, kad Lietuvos siena yra ir Europos Sąjungos siena? Bet kuris sienų apsaugos specialistas patvirtins, kad toks nieko nedarymas, turint reikalų su faktiškai Rusijos valdoma teritorija, yra nusikalstamas, gretinamas su valstybės išdavyste.
Tačiau fizinis sienos pažeidimas yra tik viena problemos dalis. Europos Sąjungos institucijos puikiai supranta, kad valstybės sienos apsauga pirmiausia yra tos valstybės tarnybų atsakomybė, todėl taikos sąlygomis kitų valstybių kišimasis arba tarptautinių struktūrų panaudojimas pateisinamas, tik prasidėjus karo veiksmams (pagal garsųjį NATO sutarties 5-ąjį straipsnį). Tačiau šiuo atveju apversta kita plokštelės pusė: kalba pakreipta apie migrantus ir jų teises. Imta kalbėti apie tai, ar perbėgėliai iš valstybių, kuriose nevyksta jokie karo veiksmai, nesusiplėšys kelnių, ropšdamiesi per tvorą, ar jiems neįkąs pasieniečio šuo ir ar jo lojimas neprižadins snaudžiančio mažylio. Tačiau nekalbama apie tai, kiek kainuos perbėgėlių maitinimas (būtinai atsižvelgiant į tai, ką perbėgėlio religija nepataria valgyti, jų nakvynė, apsauga ir t. t. Kuo remiantis žymi šių išlaidų dalis numetama pasienio savivaldybėms, kas remontuos migrantų naudotas patalpas? Pagaliau, kas pasirūpins vietinių gyventojų ramybe ir saugumu?
Visa tai skatina peržiūrėti visą valstybės teisėsaugos sistemos funkcionavimą. Kodėl per daugiau kaip 30 metų taip ir nesukurta valstybės politinę santvarką apsauganti teisėsaugos sistema, kodėl dalis iki šiol šioje sistemoje tebedirbančių pareigūnų vis dar vadovaujasi okupacinio laikotarpio teisės normomis?
Jonas Jasaitis