Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkė, socialinės pedagogikos pradininkė Lietuvoje prof. dr. Irena Leliūgienė Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už socialinės pedagogikos įtvirtinimą Lietuvos edukologijos moksle ir profesinėje veikloje; ilgametį pedagoginį darbą aukštojo mokslo sistemoje ir mokslinius pasiekimus.
Roberto Dačkaus nuotr
MRU afilijuota profesorė stebina energija ir aktyviai reiškiamomis idėjomis apie tai, kaip tobulinti švietimo sistemą, daugiau dėmesio skiriant socialiniam ir neformaliam ugdymui, kuris leistų socialiniams pedagogams atskleisti visapusiškus gebėjimus, padedant tiems vaikams, kuriems reikia padrąsinimo labiau pasitikėti savo jėgomis. Ji yra atviros socialinei aplinkai mokyklos šalininkė, siekianti, kad mokykla bendradarbiautų su vietos bendruomenėmis.
Gryna kauniete save laikanti Irena Leliūgienė jau nuo vaikystės savo gimtuosiuose Žemuosiuose Amaliuose buvo labai aktyvi, greitai tapo viena iš lyderių, kurie skatina imtis įvairiausios veiklos. Jos meninius ir organizacinius gabumus pastebėjo nusipelniusi Lietuvos mokytoja, tikra Petrašiūnų legenda Vanda Ambrazevičienė, kuri buvo pirmoji profesorės mokytoja, pavedusi rūpintis visais klasės reikalais. Toks mokytojos palaikymas įkvėpė Ireną pasirinkti pedagogo profesiją. Pokario metas nebuvo lengvas, tad mažajai Irenai teko patirti įvairių išbandymų, ne tik ugdant savo gabumus, bet ir įveikiant patyčias mokykloje. Tačiau maža mergaitė, eidama į mokyklą tėvo pagamintais medpadžiais, degė noru mokytis ir įrodyti visiems, kad nėra nieko neįmanomo.
1961 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros filologo, dėstytojo diplomą. Karjeros kelią pradėjo, dirbdama pedagoginį ir organizacinį darbą įvairiose švietimo įstaigose. Paskirta Kauno Palemono mokyklos direktore, ji sugebėjo uždegti mokyklos ir vietos bendruomenes, kartu organizuodama įvairią kultūrinę veiklą. Per šešiolika darbo metų, kartu su inovacijoms jautriais mokytojais, mokiniais, jų tėvais ir vietos bendruomene, jai pavyko nuošalią, nuo miesto centro nutolusią mokyklą paversti traukos centru, kuriame vyko kultūros ir sporto renginiai, bendruomenės susitikimai, talkos ir kt. Tai leido sukurti ne tik darnius socialinius ryšius, bet ir tradicijas, puoselėjamas iki šiol.
Dirbdama mokyklos direktore, Irena Leliūgienė 1989 m. apgynė daktaro disertaciją, kuri susijusi su mokyklos ir aplinkos socialine pedagogika. Tais pačiais metais ministro prof. dr. Henriko Zabulio įsakymu buvo pritarta, kad Palemono vidurinė mokykla dalyvautų tarptautiniame moksliniame eksperimente „Mokykla – bendruomenė“, kurį inicijavo tuometinės SSSR pedagogikos mokslų akademijos akademikė Valentina Bočarova, tyrinėjanti ugdomojo darbo su moksleiviais gyvenamojoje vietoje problemas.
Šio eksperimento metu I. Leliūgienei teko stažuotis JAV Mičigano universitete. Tai paskatino sukurti moksliniais tyrimais pagrįstą pirmąją socialinės pedagogikos bakalauro studijų programą Lietuvoje ir socialinio pedagogo pareigybę bendrojo ugdymo mokyklose. Paklausta, kas labiausiai įkvepia nenuleisti rankų, patyrus nesėkmę, profesorė atsakė, kad tikėjimas, jog vis tiek turi pasisekti.
Profesinis tikslas – stiprinti socialinio pedagogo vaidmenį mokyklose
„Per tris dešimtmečius socialinė pedagogika, kaip edukologijos mokslo šaka, akademinė disciplina ir konkreti pagalbos vaikui sritis, įsitvirtino aukštojo mokslo sistemoje ir ugdymosi institucijose, nepaisant skaudaus fakto, kad per paskutinius dešimtmečius Lietuvoje dvigubai sumažėjo mokyklų skaičius, o socialinių pedagogų bendruomenę sudaro tik per tūkstantį aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių ugdymo įstaigose. Mūsų valdžia nepakankamai supranta plataus spektro socialinio pedagogo vaidmens svarbą mokykloje, bendruomenėje ir neformalaus švietimo institucijose. Manau, kad lėšų taupymas socialinių pedagogų sąskaita yra politiškai nepadorus ir netoliaregiškas. Juolab dabar, po pirmųjų COVID-19 karantino metų, kai vaikų psichiatrai ir medikai įspėja apie labai pablogėjusią tiek vaikų, tiek ir pagyvenusių žmonių psichinę sveikatą“, – teigia profesorė dr. I. Leliūgienė.
Kaip didžiausią problemą profesorė įvardina socialinio pedagogo funkcijų mokykloje ir vaidmens nuvertinimą, kai jis yra apkraunamas tokiais pašaliniais darbais, kaip: nemokamo mokinių maitinimo organizavimas; pamokų lankomumo apskaita; darbas su specialių poreikių vaikais ir kita, tiesiogiai su jo pareigomis nesusijusia veikla, kuri psichologiškai išvargina ir demotyvuoja šios srities specialistus.
Jos nuomone, „šiuolaikinį universitetinį išsilavinimą įgijęs specialistas turėtų būti visos mokyklos socialinio ugdymo veiklos vadybininkas, tiesiantis tiltus ne tik tarp mokyklos ir vietos bendruomenės, bet ir tarp tolimesnių kultūros ar mokslo organizacijų. Socialinis pedagogas, bendradarbiaudamas su mokyklos administracija, turėtų sudaryti sąlygas mokiniams po pamokų mokytis realaus gyvenimo, savanoriaujant bendruomenių centruose, rengiant bendruomenės šventes ir sporto renginius drauge su vietos gyventojais, bendradarbiauti su socialinėje aplinkoje esančiomis įstaigomis, organizuojant praktines ir spaudos konferencijas, diskusijas, atvirų durų dienas. Tačiau patys socialiniai pedagogai vengia inicijuoti pokyčius, nes jau įprato dirbti „klinikinį“ darbą, tik sėdint kabinete“.
Profesorė dr. I. Leliūgienė yra įsitikinusi, kad net delikventiško elgesio vaikai, įgiję suaugusiųjų pasitikėjimą, drauge gali nuveikti, kad ir nedidelius, bet svarbius darbus visuomenės labui ir taip labiau pasitikėti savimi.
Indėlis, rengiant kvalifikuotus socialinius pedagogus ir socialinius darbuotojus
Profesorės pastangomis socialinė pedagogika giliai įsitvirtino Lietuvos edukologijos moksle ir profesionalioje veikloje. Mokslininkė parengė pirmąjį konceptualų socialinės pedagogikos vadovėlį ir aktyviai prisidėjo prie socialinio darbo bei socialinės pedagogikos profesijų plėtotės Lietuvoje: Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijai parengė pirmąjį Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodeksą, dirbo nacionalinėse ir tarptautinėse darbo grupėse prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, padėdama rengti Lietuvos socialinių darbuotojų kvalifikacinius dokumentus. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu ne kartą buvo kviečiama į darbo grupes, rengiančias kvalifikacinius reikalavimus socialiniams pedagogams, kur dirbo rengiant atskirus Lietuvos švietimo įstatymo straipsnius bei šių specialistų pareigybės aprašus.
Prof. dr. I. Leliūgienės pedagoginio darbo aukštojo mokslo sistemoje stažas – 25 metai. Ji dirbo įvairiuose Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose: VU, KTU, dėstytoja ir kviestine profesore LŽU, Utenos kolegijoje, KU, LEU (buvusiame VPU), LKKA, ŠU ir MRU. Buvo ilgametė Europos socioedukacinio darbo mokyklų asociacijos narė. Šiuo metu aktyviai dalyvauja tokiose tarptautinėse asociacijose, kaip: IFS (Tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacija); TISSA (Tarptautinis socialinio darbo mokslininkų aljansas „Socialinis darbas ir visuomenė“); LETA (Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija). Su bendraautoriais parengė tris monografijas, tris vadovėlius, žinyną, parašė per šimtą kitų mokslinių publikacijų.
Profesorė aktyviai dalyvauja doktorantūros studijose kaip disertacijų vadovė, komitetų narė ir oponentė, recenzuoja kitų universitetų mokslininkų parengtas monografijas, vadovėlius, mokslo studijas. Ji yra Lietuvos mokslo tarybos ekspertė. Nuolat semiasi žinių ir patirties tarptautinėje erdvėje ir šiomis žiniomis dalinasi su Lietuvos bei užsienio šalių mokslininkais, studentais, praktikais, bendruomenių ir valdžios atstovais, dalyvauja Seimo ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo grupėse.
Už savo aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą profesorė yra pelniusi daug apdovanojimų. Socialinės pedagogikos programos absolventai I. Leliūgienę vadina „širdžių profesore“, kuri, bendraudama tiek su būsimais, tiek su esamais socialiniais pedagogais bei bendruomenių centrų atstovais, ne kartą įrodė, kad yra pasiryžusi ginti socialinio pedagogo darbo svarbą ir kelti jo prestižą.
Baigus akademinę karjerą, Mykolo Romerio universiteto Senato nutarimu prof. dr. I. Leliūgienei suteiktas afilijuoto profesoriaus statusas, atvėręs galimybes ir toliau reprezentuoti MRU įvairioje mokslinėje, visuomeninėje ir švietėjiškoje veikloje. Profesorė dalyvauja akademinėje veikloje kaip kviestinė dėstytoja, mylima ir gerbiama studentų, su kuriais dalijasi ne tik per 25 metus darbo įvairiuose Lietuvos universitetuose sukaupta patirtimi, bet ir praktiniais pavyzdžiais, diegiant švietimo sistemos inovacijas. Ypač daug Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų dėmesio sulaukia jos paskaitos apie Lietuvos universitetų istoriją ir iškilias asmenybes.
Šiandien tik Mykolo Romerio universitetas rengia kvalifikuotus socialinius pedagogus, kurie sėkmingai dirba bendrojo lavinimo mokyklose, bendruomenės centruose ir neformalaus švietimo įstaigose, teikiančiose pagalbą vaikui ir šeimai.