1920 m. rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos delegacijų derybos. Pagrindinis derybų tikslas buvo nutraukti tarpusavio kovas ir nustatyti demarkacijos liniją. Bolševikams vejant lenkus iš jų užgrobtų teritorijų, Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sudarė su Sovietų Rusija sutartį, pagal kurią buvo nustatyta Pietryčių Lietuvos siena su Rusija. Kai lenkų kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir baigė vyti bolševikus iš savo krašto, šie pasitraukė iš Vilniaus.
Rugpjūčio 26 d. Lietuvos valstybinės įstaigos iš Kauno ėmė keltis į Vilnių. Rugpjūčio 27 d. lenkų kariuomenė susitiko su lietuvių kariuomene. Tą pačią dieną Kaune prasidėjo derybos su lenkais. Lenkai reikalavo, kad lietuviai atsitrauktų iki Fošo linijos. Dar nepasibaigus deryboms, lenkai puolė lietuvių kariuomenę ir užėmė Augustavą, Suvalkus, Seinus ir Varėnos stotį. Lietuviams užprotestavus, lenkai pasiūlė derybas Suvalkuose. Deryboms į Suvalkus buvo pasiųsta Lietuvos delegacija: Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento vadovas Bronius Kazys Balutis, fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, diplomatas Voldemaras Vytautas Černeckis, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Lenkijai atstovavo: Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Mieczyslaw Mackievicz, rotmistras Adam Romar, Užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliusz Lukasziewicz ir Waclaw Przemycki.
Santarvės šalių atstovai: JAV atstovas Baltijos šalims M. Kelly, Didžiosios Britanijos majorai Dellahye ir Padgitteris, Italijos karo misijos atstovas kapitonas Humberto Sala. Vėliau prie misijos prisijungė Prancūzijos, Japonijos, Ispanijos ir Serbijos atstovai. Derybos vyko rusų kalba, o protokolai rašomi lietuvių ir lenkų kalbomis. Abi delegacijos susirinko Kosciuškos gatvėje, teismo salėje. Nedideliame kambaryje ant sienos kabėjo Lenkijos erelis ir Pilsudskio portretas. Pirmas posėdis prasidėjo pasikeičiant delegacijų vadovų prakalbomis. Atstovai sėdėjo prie vieno stalo priešpriešais, o prie kito stalo – karinių misijų atstovai.
Pokalbiai vyko rusų kalba. Pasitarimų kalbos nebuvo protokoluojamos, nes visą laiką delegatai labai ginčijosi. Įvairūs nutarimai, pasiūlymai, neaiškumai buvo rašomi notose prancūzų kalba, kurias įteikdavo viena ir kita pusė. Posėdžiams paeiliui pirmininkavo Lietuvos ir Lenkijos delegacijų pirmininkai: Lietuvos generolas M. Katchė ir Lenkijos pulkininkas M. Mackiewicz.
Posėdžiaujant kildavo smarkūs ginčai ir atrodė, kad nepavyks susitarti. Lenkai ginčydavosi dėl mažiausio kaimo sklypelio ar miško gabalėlio. Posėdžių metu misijų atstovai nesikišdavo. Kada delegacijos posėdžius nutraukdavo, misijų atstovai vėl jas suvesdavo tartis. Lenkijos delegacijos vadovas J. Lukasiewicz keldavo didžiausius ginčus ir vedė visos delegacijos politiką. Daug darbo buvo nustatant sieną ties Seinais ir Vištyčiu.
Delegatai kartu pietaudavo ir vakarieniaudavo geriausiame Suvalkų restorane „Europa“. Lietuviai gyveno antrame viešbučio aukšte. Čia buvo kitokia nuotaika. Lenkijos delegacijos vadovas pulkininkas M. Mackievicz gerai mokėjo lietuvių kalbą ir laikė save lietuviu. Prie lenkų delegacijos buvo „prikomandiruotas“ lenkų kapitonas šiaulietis Gurčinas, kuris buvo apgyvendintas tame pačiame viešbutyje, kaip ir lietuviai. Su lietuviais Gurčinas kalbėjo lietuviškai. Šie kvietė jį vykti Lietuvon, tačiau šis atsakė, kad ten „sunku padaryti karjerą“.
Per pietus ir vakarienę „Europos“ restorane grodavo specialiai delegatams pakviesta kapela, kurios muzikantai buvo keturi žydai, aprengti lenkų kareivių uniforma. Kapelai vadovavo M. Hofmekleris iš Kauno. Jis buvo mobilizuotas į lenkų kariuomenę Vilniuje ir atsiųstas į Suvalkus. M. Hofmekleris pasakojo, kad jam patiko lietuvių delegatai, todėl grieždamas vis žiūrėdavo į juos ir svajodavo pabėgti į Lietuvą. Svajonė išsipildė po sutarties pasirašymo. Grįžęs į Vilnių, M. Hofmekleris su broliu pabėgo į Kauną.
Suvalkuose lenkų žvalgyba, vadovaujama kapitono Gurčino, atidžiai sekė Lietuvos delegatus. Suvalkų žmonės domėjosi derybomis ir užkalbindavo lietuvius, o šio krašto žydeliai Černeckį net laikė savo tautiečiu ir tuo didžiavosi. Kai kildavo nesusipratimų, Lietuvos delegatams tekdavo keliauti į Kalvariją arba Vilnių ir tartis su Vyriausybe.
Baigiant redaguoti sutartį, į Suvalkus atvyko du asmenys iš Varšuvos. Atrodo, kad tai buvo aukšti ir artimi Pilsudskiui veikėjai. Jiems pabendravus su lenkų delegatais, šie su lietuviais ėmė kalbėtis atlaidžiau. Spalio 7 d. lenkų delegatai pagaliau pasirašė sutartį.
Matyt, kad Suvalkų sutarties likimas buvo iš anksto nulemtas, nes jau spalio 9 d. Želigovskio kariauna įsiveržė į Lietuvą ir Vilnių. Lietuvos delegacija buvo apgauta ir tai buvo skaudus smūgis. Lietuvių delegatai kartu su misijų atstovais pro Seinus ir Varėną grįžo į Kauną. Delegacijos narys prof. Biržiška sakė, kad vienintelis Suvalkų sutarties vaisius buvo muzikantai broliai Hofmeleriai, kurie grįžo į Kauną.
Ir dabar Suvalkuose, Kosciuškos gatvėje, stovi pastatas, kur posėdžiavo lenkai ir lietuviai. Ten dabar yra archyvas.
Vytautas Ruzginas