Algirdas Gaižutis – Lietuvos menotyrininkas, kultūrologas. Gimęs Subačiuje 1941 m. spalio 17 d.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jo vaikystė – be tėvų: 1945 m. motina, areštuota už rezistencinę veiklą, kalėjo Vorkutos, tėvas – Norilsko lageriuose. 1959 m. vidurinę mokyklą baigęs Utenoje. Įžymaus pedagogo, kultūros veikėjo Rapolo Šaltenio paskatintas, studijavo lituanistiką Vilniaus universitete (1966), po to – filosofiją ir estetiką Maskvos M. Lomonosovo universitete (1970).
„Pastarieji metai buvo įsimintini, – mena pašnekovas. Tai kelio į mokslą pradžia, pažinties su pasaulio filosofinės minties galiūnais laikas.“ Po studijų šio universiteto Estetikos katedroje apginta filosofijos mokslų kandidato disertacija „Apie meninių vertybių prigimtį“.
1970–1985 m. dr. Algirdas Gaižutis – tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) estetikos disciplinų dėstytojas, 1976 m. – docentas, 1978–1985 m. – VISI Filosofijos, Estetikos katedrų vedėjas. 1984 m. apginta habilituoto daktaro disertacija „Dvasinis kūrybinis menininko potencialas“ (kūrybos, psichologijos, meninio talento prigimties ir ugdymo problematika). Nuo 1985 m. – profesorius.
Mokslinė bičiulystė su to meto Maskvos universiteto garsiais filosofais ir estetologais – nenutrūkusi. Tolimesnis prof. Algirdo Gaižučio veiklos kaleidoskopas – intensyvus ir sudėtingas: administracinės pareigos Mokslų akademijos Istorijos, Filosofijos, sociologijos ir teisės institutuose. Inicijuotas Kultūros ir meno instituto, vėliau pertvarkyto į Kultūros, filosofijos ir meno institutą, įsteigimas. Jam vadovaujant, plėtotos naujos mokslo kryptys. Keletą kartų bandė išvykti į užsienį, tačiau jo neišleido, nes laikė nepatikimu sovietiniam režimui. Stažuotis Paryžiuje pavyko tik 1993 m.
Nuo 1990 m. Algirdas Gaižutis – Mokslų akademijos narys korespondentas, nuo 1998 m. – akademikas. Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas, Mokslo tarybos kolegijos narys ir Humanitarinių mokslų ekspertų komisijos pirmininkas. „Menotyros“, „Senovės baltų kultūros“, „Lietuvos kultūros tyrimų“, „Lietuvos sakralinės dailės“ žurnalų vyr. redaktorius, „Problemų“, „Humanistikos“, „Sociologijos“, „Mokslo ir gyvenimo“, „Dailės“ ir kitų žurnalų redakcinių kolegijų narys. Lietuvos švietimo tarybos narys, Europos Sąjungos Lietuvos ateities forumo prezidentas. 1999 m. – Mokslo premijos laureatas. 2001 m. – Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas.
2003 m. kovo 26 d. Vilniaus pedagoginio universiteto (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetas) Senatas akademiką Algirdą Gaižutį išrinko rektoriumi, kuris šiai didžiausiai šalyje aukštajai mokytojų rengimo mokyklai vadovavo penkiolika metų. Tuo metu pertvarkyta ir išplėtota ugdymo pedagogikos, edukologijos mokslo tyrimų, studentų pedagoginės praktikos efektyvumo sistema. Akademikas pelnė kelių Europos valstybių pedagoginių universitetų garbės profesoriaus titulą – Honoris Causa.
Visą tą laiką ryškiai išsiskyrė rektoriaus – estetiko, menotyrininko bruožai. A. Gaižučio inicijuota universiteto rūmuose greitai pagarsėjusi tarp menininkų dailės galerija, kuri ne vieną penkmetį rengė nuolatines tautodailės, tapybos, grafikos, meninės fotografijos parodas – iškilmingas universiteto bendruomenės šventes. Išskirtinėmis tapo ir didžiųjų pasaulio meno, mokslo ir kultūros asmenybių vardinių auditorijų įsteigimas, kaip antai J. V. Gėtės, E. Hemingvėjaus, V. Šekspyro, Ž. P. Sartro, Lietuvos švietimo, tautinės mokyklos koncepcijų autorės Meilės Lukšienės, rektoriaus Jono Laužiko, edukologo prof. Vlado Rajecko, politinio kalinio, Vladimiro kalėjimo kankinio Arkivyskupo Mečislovo Reinio, legendinio Lietuvos partizanų vado, Pedagoginio instituto absolvento Adolfo Ramanausko-Vanago kūrybos, gyvenimo, dvasinės veiklos, kovos už laisvę vaizdinės aulos.
2004 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, 2009 m. – „Už nuopelnus Lenkijai“ Karininko kryžiumi. 2018 m. sausį, kai Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės sprendimais Lietuvos edukologijos universitetas buvo įtrauktas į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sudėtį ir tapo VDU Švietimo akademija, rektorius atsisveikino su paskutine savo gyvenimo ir mokytojų rengimo veiklos institucija.
Išminties plunksna – gyva
Susitinkame prie akademiko Algirdo Gaižučio darbo stalo su klausimu:
– Kaip jaučiasi gyvenimo ir žmogaus kultūros, jo dvasinės jėgos, meninės kūrybos filosofas šiandien, kai ant pečių solidi aštuonių dešimtmečių gyvenimo ir didelės patirties našta?
– Kiekvieno likimo skirtąjį kelią nuėjusio žmogaus jo skaistaus saulėlydžio šviesoje yra ir ramybės, ir nerimo, ir džiaugsmo, ir širdies skausmo, – sako pašnekovas. – Dažnai pagalvoju: per daug laiko veltui paaukojau įvairiems administraciniams rūpesčiams. O juk mano kelias buvo ir yra skirtas knygoms – žmogaus asmenybės, brandos, vilčių lobiams atskleisti.
Čia pat ilga autoriaus knygų lentyna: dvidešimtys monografijų, tarp kurių ryškiausiai šviečia ankstyviausioji „Menas ir humanizmas: apie meninių vertybių prigimtį“ (1979). Vėliau sekė: „Vaikystė ir grožis“ (1982), „Kūrybinė menininko galia“ (1989), „Meno sociologija“ ir „Menų giminystė“ (1998), „Estetika: tarp tobulumo ir mirties“ (2004) ir kt. O šį įspūdingą kraitį užbaigia „Daugiaveidis elitas“ (2008). Per 200 mokslo straipsnių, apžvalgų, recenzijų. Ir tai – ne pabaiga… Pašnekovas pristato spaudai rengiamos naujos savo knygos „Elitų šviesa ir šešėliai“ rankraštį. Tai plati, patraukli, aktuali šiandienės visuomenės, jos kultūros, tarpusavio bendravimo, dvasinės brandos; verslo, ekonomikos, ryšių, socialinės gyvensenos, kelių ir klystkelių; elitinio proto, ryškios asmenybės ugdymo nuo privačių mokyklų iki universitetų galimybių sklaidos, sociologo ir filosofo analizės, apmąstymų panorama.
Atsisveikindamas dovanoja naujausią Lietuvos knygų pasaulio leidinį – filosofinės minties veikalą „Didysis Pranašas Muhammadas. Amžinoji Šviesa“. Tai jau trečioji lietuvių kalba pasirodžiusi M. Fethullaho Giuleno, islamo mokslininko, filosofo, rašytojo, švietėjo monografija. Akademikas Algirdas Gaižutis ją palydi įžanginiu straipsniu, atskleidžiančiu aktualiausias pasaulio būklės, žmonijos likimo įžvalgas. Vien naudos vaikymasis, jos laikymas „vertybių vertybe“ ne vieną intelektualą neramina, skaudina, žeidžia ir kelia didelį susirūpinimą.
Tad žmogaus gyvenimo dvasinė dimensija dabar tampa be galo aktuali. M. F. Giulenas ieško būdų, kaip padėti žmonėms tą dvasinę gyvenimo dimensiją saugoti, gerbti ir visomis išgalėmis plėtoti. Skleidžia Dievo žinią, Dievo įstatymus – kaip gyventi dorai ir pamaldžiai, kaip nugalėti savo neišmanymą, išdidumą, aroganciją, pavydą; moko visus rašto ir išminties; moko, kaip daryti gerus darbus ir išvengti „rafinuoto blogio“. Svarbiausia išmokti būti tolerantiškiems įvairių religijų žmonėms, būti atidiems jų maldai ir bendravimui, įstatymų teisumui ir supratimui, vedančiam į darnų šeimos, visuomenės gyvenimą ir asmeninę laimę. M. F. Giulenas parodo, kokia nelengva ir svarbi yra taikos ir tarpusavio pagarbos, žmogiškos meilės misija. „Humanistinė šios unikalios knygos puslapių dvasia neabejotinai padės stiprinti žmonių bendrystę mūsų neramiais laikais, kai sunkiai diegiamą artimo meilę ir Dievo žodį sunkiau ar lengvai ištriname iš savo sąmonės lauko ir apsimetame esą laimingi“, – baigia savo straipsnį akademikas Algirdas Gaižutis. Šios mintys simboliškai mus veda į jo „Gulbės giesmę“ – naują knygą „Elitų šviesa ir šešėliai“, paskirtą savo gyvenimo aštuoniasdešimtai sukakčiai.
Juozas Skomskis, Antanas Kiveris