Alytus turi ne vieną garbingą asmenybę, kuri garsino miestą Lietuvoje savo prasmingais darbais, kaip antai kovotojas už Lietuvos laisvę Romas Kalanta,
rašytojai: Jurgis Kunčinas, Anzelmas Matutis, Antanas Jonynas, gydytojas Stasys Kudirka, savanoris Artūras Sakalauskas ir kt. Prie šių garbingų pavardžių galima paminėti ir alytiškį signatarą Vytautą Kolesnikovą.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiojoje Taryboje dėti parašą ant svarbaus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumento buvo nepaprastai svarbu, bet ir pavojinga. Rizikavo visi, nes nežinojo, kokia bus viso to pasekmė. Ko gero, dėl tos nežinomybės tarp visų buvusių Aukščiausiosios Tarybos deputatų buvo ir tokių, nors ir nedaug, kurie pabūgo, susilaikė. Vytautas Kolesnikovas niekada neabejojo, kad tada atėjo lemtingas metas pasakyti „Taip“ mūsų laisvei, pasakyti ir išpildyti tėvų svajonę, kad kada nors būsime laisva tauta. Tai įvyko. Visa Lietuva nusidažė trispalvėmis, garsiai ar mintyse dainuodama pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius parašytą dainą „Laisvė“.
Iš prigimties Vytautas Kolesnikovas buvo tylus žmogus, tačiau jo darbai kalbėjo už jį. Tai ir yra jo, kaip asmenybės, išskirtinumas. Iš Alytaus miesto teatro galerijos į paskutinę kelionę išlydėtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Kolesnikovas buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.
Vytautas su savo žmona Nijole buvo neatsiejami laisvės patriotai su kitais Alytaus garbingais žmonėmis, Sąjūdžio pradininkai kartu su šviesaus atminimo keramiku, Alytaus dailės mokyklos mokytoju Vytautu Ledu, Lietuvos kalvių kalviu Vytautu Jaručiu, Lietuvos Sąjūdžio Alytaus miesto skyriaus tarybos pirmininku Rimantu Liegumi ir kitais garbingais miesto piliečiais, kurių buvo daug ir kurie ėjo be baimės laisvės link.
Vytautas apie laisvę pirmą kartą išgirdo dar būdamas mažas, kai apie prieškarinę nepriklausomą Lietuvą kalbėjo tėvai. Tačiau, kaip teigė pats Vytautas, pradėjęs domėtis, apie nepriklausomą Lietuvą daug informacijos sužinojo iš senelės Palukaitienės Michalinos, kurios namuose buvo nemažai prieškario literatūros – tai buvo gera pažintinė medžiaga apie tuometę Lietuvą. Vytauto senelis iš motinos pusės, Antanas Palukaitis, buvo kariuomenės savanoris. Skaitant šiuos faktus, tampa kone akivaizdu, kad Vytauto laisvė ir patriotiškumas yra paveldėti, kad tokie buvo tiek jo tėvai, tiek seneliai. Būtų keista, jei toks nebūtų buvęs ir jis. Ir buvo. Vytautas Kolesnikovas – vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų.
Po šio alytiškio signataro mirties jaunos kartos atstovai paklausė: „Kas jis toks?“ Tai privertė pamąstyti, ar mes netolstame nuo mūsų vertybinių asmenybių, kurių pavardės gali visiškai išeiti užmarštin. Ir tai, pasirodo, yra ne tik Alytaus, bet ir daugelio savivaldybių problema, kai jaunoji karta nežino savo krašto signatarų. Taip galimai nutinka dėl to, kad nepakankamai akcentuojame Kovo 11-osios „kaltininkų“ svarbą. Kovo 11-ąją nėra minimos signatarų pavardės miestų aikštėse, apie juos nėra pasakojama pilietiškumo ar istorijos pamokose, ne visur yra memorialai mirusiems signatarams atminti. Tiesa, keliose savivaldybėse yra kelio nuorodos, tarkime, iki signatarų gimtinės arba gatvių ar skverų pavadinimai, kuriuos nori nenori įsimena visos kartos. Manau, kad pastarasis būdas būtų tinkamiausias, siekiant pagerbti mūsų alytiškį, dailininką, paveldosaugos specialistą, signatarą Vytautą Kolesnikovą.
Manau, kad šiai idėjai įgyvendinti reikėtų sukurti darbo grupę mieste, kuri aptartų įvairias galimybes, kaip būtų galima įamžinti šią asmenybę Alytuje. Tai būtų garbė ne tik miestui, bet ir Lietuvai, ir jos istorijai, formuojant jaunimui sąmoningumą saugoti valstybės vertybinius pamatus.
Robertas Šarknickas
Autorius yra Seimo narys, rašytojas, publicistas