R. Kvašytė, D. Maskuliūnienė, K. Župerka. Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota. Mokslo populiarinimo knyga. Vilnius: Žuvėdra. 2021, 172 p.
Skaitytojui pristatoma trijų Lietuvoje ir Latvijoje puikiai žinomų šiauliečių kalbininkų prof. Kazimiero Župerkos, doc. Reginos Kvašytės ir literatūrologės prof. Džiuljetos Maskuliūnienės mokomoji knyga ne tik apie tai, kas sava, bet ir kas svetima, importuota. Tai knyga, kurioje, išlaikant grakštų mokslo kalbos stilių, įtaigiai ir argumentuotai kalbama apie politinio korektiškumo ideologijos poveikį lietuvių ir latvių kalboms. Kalbama ir apie dabar populiarų feministinį lingvistinį aktyvumą Lietuvoje; apie žodžio kontekstus ir konotacijų kaitą (kaimietis, valstietis, ūkininkas, mužikas, runkelis).
Ši knyga – apie tai, kad daugiatomiai ir mažesnės apimties žodynai, rengiami dešimtmečiais, nespėja paskui žodžio vartoseną šiandienos pasaulyje. Viena vertus, pasaulis siaurėja, bet XXI a. pasaulyje kalbos vartotojai tampa labai jautrūs, reikalauja atidos, nusakant rasę, tautybę, religiją, net amžių. Apie tai knygoje kalbama, aptariant žodžių invalidas (žmogus su negalia / negale, žmogus su specialiais poreikiais), čigonas (romas), negras (juodaodis). Beje, pastarojo žodžio vartosenos kaitą pats pajutau savo kailiu, viešėdamas JAV. Vietos lietuviai pasakė griežtai: „Gatvėje nevartok žodžio negras.“ Po kelerių metų JAV išgirdau raginimą juodaodį vadinti „afroamerikiečiu“. Dabar ir tas žodis kliūva, nes ne visi juodaodžiai amerikiečiai yra gimę Afrikoje.
Jokios kalbos politikos gairės, jų įgyvendinimo planai, strategijos nei iki 2030-ųjų, nei iki 2050-ųjų nepadės lietuvių kalbai gyvuoti, jei nebus vertybinio požiūrio į gimtąją kalbą. Gali veikti dažnai atakuojama Valstybinės lietuvių kalbos komisija, Kalbos inspekcija ir daug kalbos tvarkybos baruose dirbančių žmonių, bet gailėsimės, jei neprižiūrėsime savo kalbinio kraštovaizdžio, kurį sudaro požiūris į lietuvių kalbos istoriją, jos raidą, tarmes, apskritai žodžio saugą.
Kaip Baltijos pajūrio kopas griauna vėtros, taip ir šiandien liberaliosios į naująjį Seimą patekusios partijos stumte stumia, pasakyčiau, antivalstybinius, galimai antikonstitucinius įstatymus: dėl asmenvardžių rašybos pataisų, dėl Tautinių mažumų įstatymo pataisų, kuriomis praktiškai siekiama įteisinti dvikalbystę, leidimo Lietuvos piliečiams registruoti Lietuvoje veikiančias įmones nelietuviškais pavadinimais, dokumentų pildymą Lietuvos institucijose bet kokia kalba ir kt.
Kodėl apie tai kalbu, pristatydamas naująją knygą? Todėl, kad joje taip pat daug rašoma apie politinio korektiškumo ideologijos poveikį kalboms. Kalbu ir todėl, kad norisi, jog keistųsi požiūris į kalbą. Juk ir kalbėti bet kaip, kaip tarpuvartėje, kai kuriems politikams taip pat atrodo „norma“. Net iš Seimo tribūnos nesigėdijama kolegę įvardyti „boba“, pasakyti, kad kolegė kaimynei yra „šlykšti“, o Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija kuo rimčiausiai aiškinasi, ar liberaliausios Lietuvos partijos lyderės pasakyta frazė kolegai, kad jis yra „šūdo gabalas“, yra tik prasčiokiška, vulgariai ištarta frazė, ar žmogaus orumo įžeidimas, kuris tik „pažeidė viešojo bendravimo ir politinės kultūros etiketą“. Taigi nieko naujo – kaip Danguje, taip ir ant žemės, t. y. mūsų bendravimo erdvėse. Man, tradicinio, istoriškai nusistovėjusio požiūrio į lietuvių kalbą šalininkui, džiaugsmo neteikia daug kitų dalykų: į vartoseną plūste plūsta anglizmai ir kitos svetimybės. Atsiranda vis daugiau užtarėjų, advokatų net iš laipsniuotų kalbininkų, plyšojančių, kad kalba turi gyventi „natūralų gyvenimą“, į ją nereikia kištis. Išgirdau ir naujų argumentų – neva svetimų žodžių intarpai ar vartojimas pavadinimuose yra niekas kitas kaip „santykių su komercinėmis kalbomis paieška“… Nepasakoma, bet visiems aišku, kokia ta kalba.
Skolinių lietuvių kalboje visada buvo ir bus, nes gyvenimas kinta, atsiranda naujos realijos. Svarbu, kad neperlenktume, kad nelenktyniautume, kas daugiau moderniškesnių žodžių pavartos. Kalbos priežiūrai yra atskiros institucijos, kurios privalo tuo rūpintis. Deja, kaip sako prof. Kazimieras Župerka, žodžio laisvę daugybė mūsų tautiečių, ypač jaunesnių, sutapatina su palaidu liežuviu. Vienas režisierius, prisimenu, prieš porą metų viešai, oficialiai teigė, kad ieškoti prasmės esą beprasmiška, reikia ,,baigti su patriotizmais“. Taigi laisvė be atsakomybės, kaip sakė šv. Jonas Paulius II.
Ar lietuvių kalba gali būti saugi bent iki 2050-ųjų? Galvoju, taip – ne tik kalbą, bet ir jos tarmes apgynėme, išsaugojome sovietmečiu, tai pavyks ir laisvoje Lietuvoje. Juk lietuvių kalbą saugo ne tik mūsų Konstitucija, konstitucinis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, bet ir sąmoningi piliečiai, suvokiantys ir iš kultūros istorijos žinantys, kas buvo Lietuva be lietuvių kalbos. Be to, Lietuva priklauso Nacionalinei Europos kalbų institucijų federacijai, lietuvių kalba yra viena iš 24 oficialių kalbų Briuselio koridoriuose. Europos Sąjunga, kalbėdama apie Europos kalbų politiką, kalba apie šalių tapatybės išsaugojimo svarbą.
Ar reikia lietuvių kalbai saugoti, jai prižiūrėti atskirų įstatymų? Pasaulio istorija rodo, kad taip, ypač mažosioms valstybėms, apsuptoms valstybių-milžinių. Kažkodėl niekas nekalba, kad net tokia didelė valstybė, kaip Prancūzija, įstatymais gina prancūzų kalbą. Įvairiose valstybėse yra skirtinga situacija. Štai JAV jokia kalba neturi valstybinės kalbos statuso, bet faktiškai tokia yra anglų kalba, jos mokėjimas tikrinamas, siekiant JAV pilietybės, priimant į gerai apmokamą darbą. Taigi budrumo ir lietuvių kalbos saugos poreikio, regis, Lietuvos Respublikos Seime netrūks. Tačiau sergėti ją privalo ne tik politikai, bet ir visa Lietuvos visuomenė. Svarbu, kad patys savo rankomis neguitume lietuvių kalbos iš Lietuvos. Ir matydamas naujausias kalbos politikos tendencijas, sakau, kad svarbu, jog lietuvių kalba netaptų politikų įkaite.
Knygoje autoriai kalba apie žodžio korektiškumą, bet šiuo metu vykstantys diskursai, pavyzdžiui, 2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusi konferencija „Lietuvių kalba globaliame pasaulyje“, kurioje aktualių minčių išsakė A. Antanaitis, D. Mikulėnienė, J. Zabarskaitė, M. Ramonienė, R. Miliūnaitė, leidžia tikėtis, kad greitai išvysime knygų apie kalbos vartojimo korektiškumą, kuris apima daugiau – tekstų analizę, kalbos erozijos apraiškas, skatinančias neapykantos kalbą.
Kita vertus, nerimo yra. Pastaruoju metu daug kalbama (ypač R. Miliūnaitė) apie neonimiją – terminijos atsinaujinimą; kalbininkai įtvirtina neologizmo (naujažodžio) terminus (tai lyg naujas žodis (naujadaras ar skolinys), neologizmas. Nuo 2011 m. Lietuvių kalbos institute pradėtas kaupti ir internete skelbti XXI a. naująją leksiką atspindintis „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“, kuriame – per 6 000 antraštinių žodžių. Kalbama apie „naujus leksikos vienetus“. Bet ar ne per daug čia to vis kartojamo korektiškumo, nes nekomentuojama, ar naujasis skolinys (naujažodis) vartotinas, ar jis guitinas iš mūsų vartosenos, nes yra svetimas ir neatitinka lietuvių kalbos normų? Kalbai nereikia nei diktatūros, nei anarchijos. Kalba privalo gyventi savo gyvenimą. Bet sergėti ją privalo ne tik kalbininkai, politikai, bet ir visa Lietuvos visuomenė. Svarbu, kad patys savo rankomis neguitume lietuvių kalbos iš Lietuvos.
Pristatomą knygą gerai įvertino recenzentės prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė ir doc. dr. Silvija Papaurėlytė-Klovienė. R. Koženiauskienė teigia: „Mokslininkų sukauptos ir naujos pateiktos medžiagos aptarimas – originalus ir taiklus, o apibendrinimai kiekvienos temos gale – reikalingi, sudedantys galutinius akcentus. Man priimtina autorių argumentuotai pagrįsta ir išaiškinta platesnė, negu iki šiolei lietuvių lingvistų, korektiškumo samprata.“ Recenzentė S. Papaurėlytė-Klovienė mesteli akmenuką ir į politikų kiemą: „Tikrovę atitinka studijos autorių mintys, kad politinės ideologijos per nepagrįstą siekį keisti tai, kas kalboje nusistovėję, griauna jos savitumą.“ Taigi akivaizdu, kad knygos adresatas yra platus – ji skiriama filologams, pedagogams, žurnalistams, politikams ir plačiajai visuomenei.
Palydėdamas į gyvenimą naująją knygą, noriu pabrėžti dar vieną ypatybę – knyga iliustruojama labai paveikiamais, meniškais Alės ir Virgilijaus Jankauskų fotografijos mokyklos „Foto Cat“ (Klaipėda) darbais. Komplimentas už tai knygos autoriams ir leidėjui.
Mielas skaitytojau, atsiprašau, jei straipsnyje kartais nutolau nuo knygos turinio, nes norėjosi paminėti ir situacijas, paraleles, skaudulius, pavojus ir iššūkius, su kuriais kasdien susiduria mūsų kalba ir jos vartotojai – ir mokytojai, ir politikai, ir jaunuomenė, ir mokslininkai. Visiems mums lietuvių kalba turėtų būti brangi, visi privalome ja rūpintis.
Dr. Stasys Tumėnas
Autorius yra Seimo Kultūros komiteto narys, humanitarinių mokslų daktaras