„Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats save.“
Aleksandras Belas
Įvadinės pastabos
Apžvelgus įvairias šios temos studijas ir mokslinę literatūrą, galima pastebėti tik esamą, t. y. konstatuojamą ir aiškinamą, šios problemos analizę, kuri labiau skirta akademinei bendruomenei ir politikams. Šio rašinio tikslas – parodyti, kaip konkrečiomis paprastomis ekonominėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis galima apriboti ar bent sušvelninti didžiųjų, ypač nedraugiškų valstybių negatyvų poveikį mažosioms valstybėms, ir pateikti visa tai platesnei skaitytojų auditorijai, t. y. tiems žmonėms, kurie labiausiai nukenčia įvairiausių konfliktų metu. Gal šios ne profesionalo išdėstytos mintys paskatins atlikti profesionalias studijas ir konkrečius darbus dėl saugesnio pasaulio.
Priežastys, paskatinusios surašyti ir paskelbti šias mintis:
– politiniai ir kariniai praėjusio šimtmečio įvykiai, tiek kaimynystėje, tiek ir tolimesniame pasaulyje;
– dabartinis pasaulio visuomenių ir valdžių ,,suminkštėjimas“ ar net bejėgiška reakcija į kylančias ir besitęsiančias grėsmes;
– nedemokratiškai valdomų visuomenių psichologinis propagandinis ir karinis techninis ruošimasis būsimoms agresijoms, sunkumams ir išbandymams;
– galimybės apriboti ir sušvelninti ekonominį, politinį, karinį poveikį mažosioms valstybėms;
– karinės tarnybos patirtis, civilinės gynybos kursai, karinėje katedroje dėstomas dalykas ,,Karo istorija ir karo menas“;
– kelių kartų patirties ir tradicijų šeimoje (tremčių, įkalinimų, represijų ir pan.), vykusių bendruomenės aplinkoje, analizė;
– Vykinto Pugačiausko studija „Valstybių galia ir mažosios valstybės“, Viktoro Suvorovo, Aleksejaus Tolstojaus, Ričardo Kalyčio („Karklų rožės“) ir kitų aprašyti nužmogėjimo baisumai ir šimtai kitų pavyzdžių;
– žmonių, išgyvenusių karą ir egzistencijas pokariu, pamokos.
Mažosios valstybės samprata ir statusas
Šį statusą apsprendžia tokie esminiai rodikliai:
– valstybės teritorijos plotas ir jos geografinė padėtis, gamtos ištekliai, iškastiniai šaltiniai ir kt.;
– gyventojų skaičius (tiksliau – žmogiškieji ištekliai). Tai yra kintantis dydis, kuris lemia mokslinius, gamybinius ekonominius ir gynybinius rodiklius. Priklausomai nuo valdžios gebėjimo ir pastangų, šie rodikliai gali kisti ir viršyti dydžius, būdingus mažosioms valstybėms. Yra žinoma apie valstybes, turinčias didelius teritorijos plotus su mažu gyventojų skaičiumi, tokias kaip Islandija, Skandinavijos šalys, ir atvirkščiai, kai gyventojų tankis palyginti mažoje teritorijoje yra didelis, kaip, pavyzdžiui, Belgijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Čekijoje ir kt.;
– ekonominis, politinis, kultūrinis potencialas. Galima rasti pavyzdžių, kaip šiuos parametrus, taip pat ir žmogiškuosius išteklius turimoje teritorijoje galima ,,užauginti“ santykinai iki didžiųjų valstybių statuso;
– gynybos galių ištekliai.
Gerosios patirties pavyzdžiai
– Gamtos sprendimai (skruzdžių, bičių, vorų ir kitų mažiausių padarėlių „ekonominė“ veikla, jų efektyvi, pamokanti gynyba nuo didesnių, grėsmingesnių įsibrovėlių). Dar Leonardas da Vinčis teigė: ,,Savo valdove pasirinkau gamtą – visų mokytojų mokytoją“.
– Lietuvos istorinės praeities pamokos (pilių, piliakalnių, kitų gynybinių įtvirtinimų išdėstymo tinklai, padėję efektyviai gintis nuo įsibrovėlių).
– Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo tinklas, išdėstytas kas 10–15 km įrengtuose bunkeriuose ir kitose buveinėse bei ūkininkų sodybose, o miestuose ir miesteliuose – dar tankesnis. Visa tai reikėjo kurti netikėtai, slapčia, plikomis rankomis, tautos patriotų pastangomis, aplink siautėjant gausiems, gerai ginkluotiems įsibrovėliams. Pastarasis pavyzdys gali būti priskirtas ir prie blogosios patirties. Tai dažnas pavyzdys, kai valdžia ir politikai palieka valstybę likimo valiai.
– Suomijos „žiemos“ karas su Stalino agresija, Manerheimo linijos įtvirtinimai, turintys panašumų su Lietuvos panemunės pilių gynybiniais įtvirtinimais ir piliakalnių tinklu krašto gilumoje.
– Izraelio fenomenas, jo priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba, žvalgybos efektyvumas, visuotinė karo tarnyba, naujausių technologijų diegimas, edukacija. Visa tai yra sėkmingos valstybės pagrindas.
Blogosios patirties pavyzdžiai
– Nesuvokimas ar net nenoras suvokti mažųjų valstybių galimybių potencialą.
– Neatsižvelgiama ir nepasimokoma iš gamtos, istorinės savo patirties ir kitų valstybių gerosios patirties pavyzdžių.
– Naivus tikėjimas, kad didesnieji neskriaus mažųjų, nes ir gamtoje tokių pavyzdžių yra tūkstančiai, nors joje – tikrai mažiau agresijos, ideologijos, religinių motyvų, teritorijos užgrobimų, besaikio žudymo ir gobšumo, lyginant su žmonėmis.
– Invazijos, okupacijos ir aneksijos atvejais mažosios valstybės dažniausiai paliekamos vienos likimo valiai, kaip tai nutiko Suomijai, Baltijos valstybėms, Besarabijai ir kitoms Europos valstybėms prieškariu, o Gruzijai ir Ukrainai – jau dabartiniais laikais.
– Ginkluotės ir kiti technikos parametrai, gaminami didžiosiose valstybėse, yra pritaikyti veikti dideliais nuotoliais, todėl nelabai tinka mažųjų valstybių gynybai tiek dėl jų kainos, tiek dėl eksploatavimo išteklių bei veiklos efektyvumo. Vakarietiškos ginkluotės pirkimai turi būti pagrįsti jų veikimo atstumo analize, priklausomai nuo valstybės dydžio, infrastruktūros sąlygų ir panaudojimo efektyvumo, atsisakant gremėzdiškos, pasenusios technikos.
– Netinkamas karinis rengimas mokymo įstaigose, ir civilinės saugos sistemoje. Civilinės saugos neefektyvumas, nepakankama jos materialinė bazė.
– Energetinių ir kitų išteklių priklausomybė nuo didžiųjų valstybių.
– Protų nutekėjimas iš mažųjų valstybių į didžiąsias.
Atsižvelgiant į II termodinamikos dėsnio principą, tinkantį bet kurioje gyvenimo srityje, kur nesaikingai plečiami ar koncentruojami ištekliai ir pajėgumai, neišvengiamai tokia sistema sugrius arba veiks neefektyviai, nuostolingai.
Kaip tai pritaikyti ekonomikai ir gynybai?
– Teritorinės gynybos principu mažosios valstybės teritorijoje kas 50–100 kilometrų būtina sukurti tinklą bazių su gynybos, žvalgybos, mokymo–kūrybos–gamybos funkcijų paskirtims. Platesnė ir konkretesnė bazių veikla bei techninių gynybinių ir mokymo priemonių įrengimas, jų aprūpinimas – karo specialistų rūpestis;
– bazių aplinkoje 15–20 kilometrų atstumu būtina įrengti jų mokomuosius pratybų padalinius. Tikslinga juos išdėstyti ten, kur pokariu mūsų tėvai ir seneliai, o protėviai senovėje gynė mūsų valstybę. Taip būtų atstatyti gynybos taškai (bunkeriai, žeminės ir pan.) Sutvarkyti buvę apleisti piliakalniai turėtų ir istorinę, ir turistinę (pramogų ir komercinę) paskirtį. Platesnė informacija apie jų paskirtį, funkcijas, tikslus, taip pat atsakingų struktūrų veiklos sritis;
– bazių ir jų padalinių aprūpinimas lokaliai veikiančiais energetiniais ištekliais turėtų būti vykdomas iš saulės ir vėjo elektrinių, įrengtų šalia šių objektų ar ant pastatų. Pagaminta perteklinė elektros energija perduodama į tinklus;
– darbo vietų kūrimas, karinis jaunimo rengimas, civilinės saugos mokymai, techninė ir technologinė edukacija bazėse bei padaliniuose tuo pat metu paruoštų ne ik gynybos specialistus, bet ir tuos, kurių reikia ir civiliniam gyvenimui.
Kiekvienam iš šių punktų įgyvendinti ir realiai funkcionuoti šių pastabų autorius turi viziją ir yra numatęs būtinas priemones. Tačiau įvairių akademinės bendruomenės sluoksnių atstovai galėtų pateikti ir daug daugiau racionalių pasiūlymų.
Išvados
Mažosios valstybės ar tautos savo moksliniu, intelektiniu, kūrybiniu, kultūriniu ir istoriniu potencialu pačios nusprendžia, kokios jos nori būti. Plačiai žinomos mintys: „mažiau yra daugiau“, „didieji be mažųjų yra prėski, beskoniai ir nesotūs“, tačiau jos neturėtų būti suprastos tiesiogiai ir skatinančios „didžiųjų“ apetito.
Negalima absoliučiai pasikliauti kolektyvine gynyba ir strateginiais partneriais. Atsižvelgiant į žmogišką prigimtį ir tautinį mentalitetą, kritinėse situacijose kiekvienam labiau rūpi savi interesai. Neseni įvykiai pasienyje, nutikę lietuviams, grįžtantiems į tėvynę, – geriausia to iliustracija. Todėl kiekvieną dieną būtina ruoštis datai ,,X“, kaip nurodo žmonijos išmintis, gerosios ir blogosios patirties pavyzdžiai.
Inž. Viktoras Jokubaitis