Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923
Rugsėjo 13 d. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse atidaryta tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. Parodą sudaro daugiau kaip 200 archyvinių eksponatų: nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų. Tai Europos atminimo ir solidarumo tinklo projektas.
Parodos dokumentuoti socialiniai artefaktai padeda geriau suprasti neregėtą socialinių, politinių pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Pirmasis pasaulinis karas pakeitė žemyno vaizdą. Beveik visų Europos valstybių sienos buvo perbraižytos ginkluotų konfliktų, besitęsusių penkerius metus karui oficialiai pasibaigus, fone. Daugelyje vietų šie procesai baigėsi tik apie 1923 m.
Nulėmus įvairioms, dažnai skirtingoms priežastims, iškilo vadinamoji Naujoji Europa, kurioje vienos tautos karo rezultatus vertino kaip didžiulę tragediją, o kitoms tai buvo kovos dėl savo šalies nepriklausomybės kulminacija. Tačiau visus europiečius siejo bendros pastangos atstatyti visa tai, ką suniokojo karas, ir imtis socialinių bei kultūrinių pokyčių. Paroda primena, kada ir kokiomis sąlygomis pradėjo formuotis sovietinio-stalininio ir nacistinio-hitlerinio režimų ideologijos ir kokias kančias jos atnešė Europos istorijoje. Paroda veiks iki spalio 8 d.
Projektas „Homo sovieticus“
Rugsėjo 21 d. Vilniuje, Tuskulėnų dvaro rūmuose atidaryta nauja ekspozicija, kurios tikslas – atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę, ekonominę ir politinę aplinką bei tariamai pažangų SSRS pilietį.
Ekspoziciją sudaro penkios temos, rodomos atskirose salėse: kultūros, moralės ir vertybių kaitos, religijos, tapatybės transformacijos ir kasdienybės. Įrengta ir simbolinė „Prisiminimų alėja“, kurioje demonstruojami tam tikrų asmenybių, gyvenusių sovietų laikais, ar ideologizuotų apibendrintų tipažų portretai. Siekiant pabrėžti oficialios propagandos atotrūkį nuo kasdienių patirčių ir tylųjį pasipriešinimą skleidžiamai ideologijai, visa ekspozicija pateikiama trimis lygmenimis:
– viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, ka s buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama;
– per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku;
– apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ar priešinimosi sistemai.
Kiekvienoje salėje numatyta ir interaktyvi erdvė, kur lankytojai gali peržiūrėti sovietinės propagandos ir melo demaskavimo vaizdo siužetus, nuotraukų galeriją, viktoriną ir sovietiniu laikmečiu vartoto žodyno paaiškinimą. Žaidimus mėgstantiems lankytojams prie atskiro kompiuterio galima išmėginti savo atvaizdą perkelti į sovietinius plakatus ar kronikas arba atsidurti baudžiamuose režimo gniaužtuose, pasidaryti šias nuotraukas ir atsisiųsti jas prisiminimui apie apsilankymą muziejuje. Pavieniams lankytojams parengtas išmanusis gidas, kuriuo naudojantis bus galima išklausyti eksponatų aprašus, išgirsti su jais susijusių ano laikmečio anekdotų ar teatralizuotų pasakojimų.
Šioje muziejinėje erdvėje yra per 200 eksponatų, kuriuos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro prašymu pateikė muziejai, bibliotekos, archyvai ir privatūs asmenys. Ši ekspozicija nėra baigtinė. Ji bus pildoma, atsižvelgiant į visuomenės reakciją, naujus istorinius tyrimus.
Naujos ekspozicijos istorinės dalies koncepcijos autoriai: dr. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), dr. Valdemaras Klumbys (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras), Margarita Matulytė (Nacionalinė dailės galerija), dr. Zita Pikelytė (Panevėžio kraštotyros muziejus), Virginija Rudienė (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas). Ekspozicijos dizaino ir techninio projekto autorius – Darius Baliukevičius.
Informaciją apie parodas parengė dr. Raimundas Kaminskas