1932 04 22 – 2021 09 18
Eidamas 90-uosius metus, mirė eksperimentinės branduolio fizikos Lietuvoje pradininkas, profesorius habilituotas fizinių ir matematikos mokslų daktaras Kęstutis Makariūnas, buvęs Mokslo tarybos pirmininkas, visą gyvenimą paskyręs mokslui ir valstybės kultūrai, vienas iš garbingiausių vyresniosios kartos Lietuvos mokslininkų, kuriam nuoširdžiai rūpėjo Lietuvos mokslo („išmanymo“) dabartis ir ateitis.
Būsimasis profesorius 1955 m. baigė Vilniaus universitetą, 1959-aisiais – SSRS mokslų akademijos Leningrado fizikos ir technikos instituto aspirantūrą. Didžiąją dalį gyvenimo jis dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos (vėliau – tik Fizikos) institute, buvo Radioaktyviojo spinduliavimo sektoriaus vedėjas, vadovavo Branduolinių tyrimų laboratorijai, buvo Fizikos instituto tarybos pirmininkas. 1955–1956 m. dėstė Vilniaus universitete, 1993–1999 m. – Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1994 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys, 1999–2003 m. – tarybos pirmininkas. 1999–2006 m. – Lietuvos mokslo premijų komiteto pirmininkas.
Kęstučio Makariūno mokslinių darbų sritis – branduolio fizika, branduolio spektroskopijos metodų naudojimas kietojo kūno mikroskopinės sandaros tyrimams, sužadintųjų branduolių hipersmulkioji sąveika ir Mössbauerio spektroskopija, radioaktyviųjų atomų cheminės aplinkos įtaka radioaktyviojo skilimo konstantoms. Jis pirmasis išmatavo daugelio branduolių radioaktyviųjų virsmų tikimybių pokyčius. Parengė darbų mokslo istorijos ir mokslo politikos klausimais, paskelbė daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių, propagavo mokslininkų pilietiškumo ir tuo pagrįstos mokslo autonomijos nuostatas. Parašė knygas „Radioaktyvusis spinduliavimas ir jo matavimas“ (1961), „Kasdieniai darbai“ (2002).
K. Makariūnas paskelbė studijų mokslo istorijos ir mokslo politikos klausimais. Savo gyvenimu jis siekė skleisti mokslinę kultūrą. „Man visada labai svarbi buvo visuomeninė mokslo vertė. Ne tiek ta, kuri pasireiškia konkretaus tyrimo rezultato panaudojimu ar retkarčiais rinkos produktu, o visa tai, kas kuria bei plečia išmanymą ir sugebėjimus juo naudotis, ugdo išmanančius mokslą žmones. Visa tai, nuo ko priklauso ta šalies ir tautos kultūros dalis, kuri yra pagrįsta mokslo žiniomis, ir vadinama moksline kultūra“, – yra ne kartą pabrėžęs K. Makariūnas.
Gimęs Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto „Ryto“ draugijos lietuvių mokytojų Pranės ir Vinco Makariūnų šeimoje, išgyvenusioje polonizacijos represijas, pats patyręs karą ir visas istorines peripetijas, K. Makariūnas su broliu architektu Jaunučiu Makariūnu visą gyvenimą išliko didžiuliais lietuviško Vilniaus ir savo šalies patriotais, priklausiusiais „Senųjų vilniečių ainių klubui“, besirūpinančiam lietuvių gyvenimo prieškario Vilniuje atminimo išsaugojimu. Šviesaus atminimo mokslininkas buvo didelis Vilniaus ir Lietuvos patriotas. Už savo veiklą apdovanotas Mokslų akademijos Povilo Brazdžiūno vardine premija, už darbus eksperimentinės fizikos srityje (1997), Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2002).
Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija bei kitos akademinės ir visuomeninės organizacijos nuoširdžią užuojautą reiškia velionio žmonai dr. Eglei Makariūnienei ir kitiems velionio artimiesiems.
* * *
Išėjo, negrįžtamai rudens Amžinybės taku,
Išėjo, iš kur negrįžta niekas…
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos alumnai reiškia nuoširdžią užuojautą, į amžinybę išėjus didžiam žmogui, gimnazijos alumnui Kęstučiui Makariūnui (1932 04 22 – 2021 09 18).
Baigęs gimnaziją 1950 m., K. Makariūnas nenutolo nuo jos. Domėjosi gimnazijos istorija, dėjo daug pastangų, kad būtų atstatyta istorinė tiesa ir Vilniuje atkurta tikroji Vytauto Didžiojo gimnazija. Velionis K. Makariūnas su žmona Egle Dalia (Borutaite), šviesios atminties broliu gimnazijos alumnu ir jos naujojo pastato architektu Jaunučiu Vincentu Makariūnu (1934 08 04 – 2021 04 17) dalyvavo įvairiose gimnazijos veiklose, lankėsi jos renginiuose.
Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė emeritė Danutė Bronė Puchovičienė prisimena: „Kęstutis Makariūnas baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje tuometinės valdžios jau pakeistu pavadinimu, t. y. Vilniaus pirmąją vidurinę mokyklą. Jo dalykų žinios dažniausiai buvo vertinamos aukščiausiais pažymiais. Kęstutis Makariūnas, būdamas nuolatinis gimnazijos rėmėjas, apsilankydamas vieną paskutiniųjų kartų gimnazijoje, savo dėstytojo, kolegos Vilniaus universiteto profesoriaus, gimnazijos alumno dr. Henriko Horodničiaus vardo fizikos kabineto, kartu įamžinant savo fizikos mokytojo, gimnazijos inspektoriaus, direktoriaus, Vilniaus universiteto kolegos profesoriaus emerito, Pasaulio teisuolio Henriko Jonaičio, gimnazijos alumno, savo klasės ir gimnazijos suolo draugo šviesaus atminimo – fizikos mokslų daktaro, kolegos Julijono Šalkausko atidarymo ceremonijoje pasakė įspūdingą, mums visiems, mokytojams ir gimnazistams, nepamirštamą kalbą apie didžiųjų žmonių, pedagogų, profesorių, jo mokytojų, kolegų asmenybes, kad norėjome ilgai jo klausytis ir būti panašūs į tuometinius mokinius ir mokytojus.“
Išėjo ne tik mokslininkas, akademikas, bet ir šiltas, jautrus, turėjęs puikų humoro jausmą, savo šalies Lietuvos patriotas, lietuvis, senasis vilnietis. Liko jo žingsnių aidas gimnazijos koridoriuose ir senose Vilniaus senamiesčio gatvelėse, ir atlikti darbai, kaip įspaustos pėdos gimtinės žemėje lieka amžinai… Tebus lengva jam tėviškės žemelė, kurią taip karštai mylėjo mūsų visų brangus Kęstutis Makariūnas. Priimkite mūsų užuojautą, miela žmona Egle, artimieji ir visi, pažinojusieji velionį, šią sunkią liūdesio valandą.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos alumnų bendruomenė