Pastarąjį dešimtmetį tiek fizikoje, tiek ir kitose srityse vartojant žodį „informacija“ sąmonės paaiškinimui (sąmonė – smegenyse esanti informacija kvantine forma), pasirodė straipsnių ir viešų pasisakymų, 
kuriuose teigiama, kad po žmogaus fizinės mirties informacija išlieka ir nuolat egzistuoja Visatoje. Tokių temų autoriai, kaip, pavyzdžiui, Heizenbergo mokinys, buvęs ilgametis Maxo Planco fizikos instituto vadovas prof. Hansas-Peteris Dürris, Stuartas Hameroffas iš Arizonos universiteto, britų fizikas seras Rogeris Penrose’as ir kt. Taigi akivaizdu, kad prestižinėms mokslo įstaigoms atstovaujantys fizikai, kalbėdami apie sąmonės esmę – proto kuriamą informaciją, ir ją įkomponuodami į Visatą, formuoja kitokį pasaulėvaizdį negu ankstesnis.
Tad čia iškart kyla klausimas: kokie nauji mokslo faktai sąlygoja minėtų fizikų argumentus ir ką tokie faktai turi bendra su XX a. pirmosios pusės moderniosios fizikos teorijomis bei jų autorių logika grindžiamu pasaulio vaizdiniu, pavyzdžiui, A. Einšteino ir N. Bohro?
Kaip žinoma, žodis „informacija“ siejamas ne tik su proto aprėpiamomis žiniomis, bet ir su skaitmeninėmis technologijomis. Tad paviršutiniškai susipažinus su fizikų teikiamais sąmonės paaiškinimais peršasi mintis, kad galbūt gyvename tokiame amžiuje, kuriame galiausiai bus sukurta fizikinė sąmonės teorija. Tuomet taps įmanoma žmogaus sąmonę perkelti į dirbtinį intelektą ir taip egzistuoti drauge su Visata milijonus metų. Tačiau, įsigilinus į sąmonės fizikinės teorijos kūrimo problemą ir šiandienius sąmonės aiškinimus, remiantis kvantinės mechanikos sąvokomis, tikrovė yra kita – transhumanistinių idėjų įgyvendinimas iš principo neįmanomas.
Nagrinėjant sąmonės klausimą, reikėtų pradėti nuo Aristotelio filosofinio teiginio, kad žmogaus siela yra nejudanti ir būtent dėl to ji negali būti pažinta juslėmis. Pastangos fizika ir matematika paaiškinti sielą siekia R. Descartes’o laikus ir nuo jų siela imama tapatinti su sąmone. Galilėjaus išvadų apie inerciją ir judėjimą paveiktas Descartes’as nusigręžia nuo Aristotelio ir apibrėžia pasaulį bei žmogaus kūną fizinėmis ir matematinėmis savybėmis (kartu ir tokiais procesais, kaip judėjimas). Jis teigia, kad iš žmogaus smegenų gimsta pojūčiai, jausmai ir pan., veikiantys kaip nerviniai dirgikliai, kurie reguliuoja kūną.
Descartes’as sako, kad judėjimo mąstymas yra į save grįžtančio judėjimo dalis. Tai leidžia traktuoti sielą kaip fizinį procesą, t. y. siela (sąmonė) atsiranda iš smegenų medžiagos. XX a. suformuluota sąmonės samprata (kad sąmonė – tai išsivysčiusi nervų sistema, reflektuojanti aplinką) suponavo paaiškinimą apie fizinę (mechanistinę) jutiminių organų sąveiką su medžiaginėmis smegenimis. Tačiau nebuvo teorijos, aprašančios ir paaiškinančios mąstymą (protą) ir jo sąveiką su smegenų medžiaga. Apsiribota abstrakčiais filosofiniais teiginiais, kad mąstymas – tai ypatingu būdu organizuotos materijos (smegenų) produktas (Plečkaitis,1975, p. 269).
Maždaug prieš penkiasdešimt metų vis labiau ėmė įsitvirtinti psichinės energijos sąvoka, kuri tarsi teikė vilčių fizikinės sąmonės teorijos gimimui. Prie to labai prisidėjo smegenų tyrimai, pavyzdžiui, technine įranga stebint žmogaus smegenis, priklausomai nuo mąstymo arba sapnavimo aktyvumo, fiksuojamas smegenų suaktyvėjimas, t. y. jų skleidžiamos spinduliuotės pokyčiai, kuriuos galima išmatuoti kaip smegenų skleidžiamų bangų atitinkamus ilgius (Čusov, 1981, p. 42). Tačiau pastaroji sąvoka suponavo naujus klausimus ir drauge įvairias idėjas teorijoms kurti bei pasaulėvaizdžiams formuoti. Mat, remiantis energijos tvermės dėsniu, mąstymas, kaip ir bet kokia fizinė energija, negali išnykti be pėdsakų.
Kalbant apie psichinės energijos sąvoką, pastebėtini neurofiziologo J. C. Eccles įrodinėjimai, kad fizinė energija nepereina į psichinę (Eccles, 1994). Jis teigia, kad fizinių savybių neturintis mąstymas sukuria naujas neuronines jungtis. Žinoma, tokie dalykai prieštarauja pagrindiniam fizikos dėsniui, tačiau ir parodo, kad vien tik fiziškai paaiškinti sąmonę neįmanoma. Fizikinė sąmonės teorija negimė netgi, kai įžymiam neurofiziologui į pagalbą atskubėjo fizikai-matematikai, pavyzdžiui, F. Bekas. Nepaisant pastangų kvantine mechanika paaiškinti smegenų sąveiką su mąstymu, dar labiau išryškėjo teorijos kūrimo keblumai, t. y. neišmatuojamos ir dėl to fizikinį turinį turinčiomis sąvokomis neapibrėžiamos proto kuriamos informacijos ir išsamus medžiaginių smegenų sąveikavimo fizinis paaiškinimas.
Taigi fizikos mokslui sąmonės paaiškinimo problema buvo akivaizdi, todėl, bemaž prieš ketvirtį amžiaus aptardamas dirbtinio intelekto perspektyvas, Lietuvos fizikas Jonas Grigas rašo: „Jei sąmonė yra mūsų Visatos dalis, bet kokia fizikos teorija, kurioje sąmonei nėra vietos, turi esminį trūkumą, nes nesukuria pasaulio tikrojo vaizdo. Dar nėra fizikinės, biologinės ar modelinės teorijos, kuri bent kiek paaiškintų sąmonę ir iš jos išplaukiantį protą, tačiau tai nemažina mokslininkų pastangų ją sukurti.“ (Mokslas ir gyvenimas, 1997, p. 8).
Dabar, vis labiau rutuliojant sąmonės ir informacijos sampratas, teigiama, kad sąmonės esmė yra proto kuriama informacija (mąstymas, tapatybė „aš“, jausmai ir pan.), kuri, skirtingai nei žmogaus smegenys, neturi jokių fizinių savybių. Taigi šiandien apie sąmonę žinoma, kad informacijos nešėjas yra fizinis procesas (t. y. juslėmis mechanistiškai reflektuojama tam tikra materijos būsena), tačiau prote esanti informacija nėra fizinis procesas. Nors iki šiol nėra sukurta jokios teorijos ir išlieka neatsakytas klausimas dėl medžiaginių smegenų ir informacijos sąveikos, neurologijoje vis labiau rutuliojamas informacijos prioritetas smegenų atžvilgiu. Pavyzdžiui, šiandieniai neurologai teigia mąstymo aktyvumo svarbą, kad galėtų išlikti neuroninės jungtys bei susidaryti naujos ir smegenys bei žmogus galėtų normaliai funkcionuoti.
Tokie teiginiai tarsi tampa vis labiau pagrįsti fizikos mokslu, nes kai kurie fizikai sako, kad proto sukurta informacija išlieka Visatoje ir po smegenų mirties. Savaime aišku, kad čia nekalbama apie kompiuterio (dirbtinio intelekto)„informacijos“ išlikimą, nes kompiuterio „informacija“ tėra materialūs informacijos nešėjai (išmatuojami elektromagnetiniai signalai) į žmogaus sąmonę (tai ypač akcentuoja prof. Hansas-Peteris Dürris savo pasisakymuose apie Visatoje išliekančią tik tam tikrą žmogaus proto sukurtą informaciją).
Apibendrinant mokslininkų pastangas paaiškinti sąmonę, pastebėtina, kad ji tapatinama su protu ir informacija, tačiau besąlygiškai netapatinama su smegenų medžiaga. Mat priešingu atveju, moderniosios fizikos žinių kontekste fizikinės sąmonės teorijos sukūrimo problema nebūtų užsitęsusi iki nūdienos.
(Tęsinys – kitame numeryje)
Henrikas Pupelis