Pabaiga. Pradžia – Nr. 15 (680)
Vis dėlto, nepaisant didžiulio nusivylimo, neretai peraugančio į abejingumą ir apatiją, Lietuvos visuomenės aktyvumas stiprėja. Jis būtų dar daug stipresnis, jei ne pandemijos metu įsivyravęs „nuotolinio bendravimo“ stilius, labai kliudantis imtis bendrų, gerai suderintų veiksmų.
Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo tenka ieškoti šių dienų visuomenei, ar iš tikrųjų reikia laukti kitų „rinkimų“ (dabartinėmis sąlygomis šio žodžio rašyti kitaip, nei kabutėse, nebetenka). Gal vis dėlto yra ir kita išeitis, kaip pakankamai greitai galima pakeisti tuos, visiškai nekompetentingus asmenis, kurie dabar sėdi strateginiuose vykdomosios valdžios postuose, ir taip sustabdyti valstybės griovimą?
Dabar neturi jokios prasmės svarstymai, ar dabartiniai valdantieji absurdiškai elgiasi tik todėl, kad nesuvokia, kurios valstybės raidos problemos yra pačios svarbiausios, ar jie geba tik mechaniškai vykdyti jų pačių įsivaizduojamos „aukštesnės valdžios“ (pavyzdžiui, Briuselio) primestą taktiką. Tik juos pašalinus paaiškės, kiek čia buvo ir tyčinio kenkimo Lietuvai.
Vienas iš principingiausių šių dienų politikų Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis rašo, kad, atsisakydami savo šaknų, istorijos, kalbos, praradę tikslą išsaugoti išskirtinę tautą ir jos sukurtą valstybę, pereiname į kito mąstymo erdvę, kurioje užprogramuotas valstybės išnykimas. Protestuose dalyvauja tie, iš kurių viešai ir vis įžūliau tyčiojasi dabartiniai valdantieji, ko gero vis labiau įtikintys, kad atėjo ilgam, o ne tik ketveriems metams, anot Ingridos Šimonytės. Tačiau tie žmonės dar turi vilties, kad Kovo 11-osios idealai, kuriais remiantis buvo atkurta mūsų valstybė, yra nepaneigiami. Ta visuomenės dalis, kurioje dalyvauja ir neseniai susikūręs Lietuvos šeimų sąjūdis, ir jau daug metų veikiančios vadinamosios „nesisteminės“, t. y. nepriklausančios dabartinei valdančiajai grupuotei, krikščioniškos, patriotinės ir pilietinės jėgos.
Lietuvos šeimų sąjūdis reikalauja, kad būtų „nedelsiant sustabdytos bet kokios Partnerystės įstatymo priėmimo ir Stambulo konvencijos ratifikavimo procedūros. Tokie sprendimai, prieštaraujantys Konstitucijai ir turėsiantys įtakos visų Lietuvos ateities kartų gyvenimui, negali būti priimti be referendume išreikštos Tautos valios“. Svarstoma visuotinio politinio streiko idėja, kaip „viena iš galimybių išvesti Lietuvą iš politinės krizės ir atstatyti Konstitucijos veikimą“. Valdančiosios grupuotės gebėjimas keisti savo pavidalą, dangstantis „laisvės partijos“ ar „liberalų sąjūdžio“ pavadinimais, jau nebepajėgia apgauti aktyvios, vis stiprėjančios visuomenės dalies, nes praktinė jų veikla neturi nieko bendra nei su pamatinėmis žmogaus teisėmis, nei su svarbiausiais valstybės raidos uždaviniais.
Lietuva nėra izoliuota sala
Jau ne kartą teko rašyti, kad „idealaus“, juo labiau „vienintelio“ lyderio paieškos yra beprasmės. Lietuvoje tikrai yra strategiškai, toliaregiškai mąstančių žmonių, pelniusių visuomenės pagarbą. Tarp jų – mokslininkai, inovatyvaus verslo kūrėjai, rašytojai ir kiti kultūros veikėjai. Tačiau jų veikla tik tada taps visuomenės pažangos varikliu, kai bus sutelkta ir suvienyta. Dabartinė situacija, anot gerai žinomo publicisto, deja, tebėra panaši į tą, kai, liepsnojant namo stogui, jo gyventojai vis dar įnirtingai ginčijasi, kurios spalvos apmušalai labiausiai tiktų svetainės sienoms išklijuoti.
Pirmiausia turime suprasti, kad Lietuvos situacija nėra nulemta tik vidinių jėgų. Ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos, net kitų žemynų tiek administracinė, tiek ekonominė, tiek ir kultūrinė padėtis darosi vis sudėtingesnė ir pavojingesnė. Nesuprasti, kad pavienės nelaimės bet kada gali susilieti į globalią katastrofą, yra per daug naivu. Jau antri metai gyvename Trečiojo pasaulinio karo sąlygomis. Pasaulio persidalijimo procesas vyksta įnirtingai ir nuožmiai. Tik suvokus, kas žmonijos gyvenime yra svarbiausia, šį karą dar galima užgesinti, kol jis neperaugo į branduolinių bombų sprogdinimo etapą. „Lyderių“ stygius matomas ne tik Lietuvoje. Jų šiuo metu nėra nei Briuselyje, nei Vašingtone. Tie, kurie dabar diriguoja dabartiniam pasaulio perdalijimui, nėra nei išmintingi, nei taurūs.
Gal ne vienas jau susimąstėme, kodėl net pačių turtingiausių pasaulio veikėjų asmeninis gyvenimas – nelaimingas, kodėl byra jų pačių šeimos. Tik todėl, kad sujaukta jų vertybių sistema. Milžiniškos lėšos mėtomos projektams, kurie veda ne į pažangą, bet į susinaikinimą. Vis didėjantis atotrūkis tarp tuose projektuose cirkuliuojančių lėšų ir įveiklintų pasaulio išteklių nuolat veda prie pinigų nuvertėjimo, infliacijos ir socialinių konfliktų aštrėjimo. Juk kas galėjo pradėti kovą su šeima, su meile, įkvėpusia ir dabar įkvepiančia gražiausių pasaulio kūrinių atsiradimą, su žmogaus prigimtimi, esme ir misija…
Kad nereikėtų „ketverių“ metų
Svarbiausi Sąjūdžio darbai prasidėjo, sudarius jo Iniciatyvinę grupę. Ten išryškėjo jos narių kuruojamos sritys, atsirado veiksmų derinimo ir perspektyvų numatymo galimybės. Taip būtina daryti ir dabar, nes tai ir yra tikrųjų lyderių išryškinimo bei ugdymo priemonė, užbaigianti beprasmiškus aiškinimus, kas ką pasiūlė pirmas. Svarbu ne tai, kas tuos pasiūlymus ištarė pirmas, o kiek jie veda į tikslą – atkurti valstybės misiją.
Dabartiniai valdantieji jau nieko nebeįtikina aiškindami, kad jie buvo išrinkti, nes pandemijos sąlygomis ir esant užvaldytai viešajai erdvei jokia tikra rinkimų kampanija išvis negalėjo vykti. Nemaža dalis dabartinių apribojimų, pradedant vadinamuoju „galimybių pasu“, jokios profilaktinės prasmės neturi. Automatinis „galimybių paso“ išdavinėjimas Registrų centro padaliniuose ar net vaistinėse rodo, kad informacija apie pasiskiepijusius ir įgijusius imunitetą virusui yra sukaupta, o apribojimai užeiti į stambesnį prekybos centrą ar renginį yra ne tik pertekliniai, bet ir trikdantys verslo arba viešojo sektoriaus institucijų veiklą.
Biurokratinį problemų suvokimą rodo ir dabartinių valdančiųjų požiūris į sveikatos sistemos ir sveikos gyvensenos problemas. Dera priminti, kad net tokia verslą sumaniai valdanti supervalstybė, kaip JAV, alkoholinius gėrimus įsigyti leidžia tik nuo dvidešimt vienerių. Niekas jų neparduoda sekmadieniais. Ir niekas čia nepuola aiškinti, kad tai neva pažeidžia žmogaus teises. Neseniai paskelbti duomenys apie pastaraisiais metais pasiektą Lietuvos pažangą, mažinant alkoholio vartojimą, tik patvirtina, kad tokių priemonių reikėjo imtis. Bandymas taip įgyti papildomų rinkėjų balsų yra amoralus.
Dabartiniai valdantieji nepadarė nieko, kad sumažėtų skurdas ir socialinė atskirtis, kad pagaliau prasidėtų darni visų valstybės regionų raida, kad sveikatos apsaugos sistema pereitų nuo primityvaus, neretai net pavėluoto ligų gydymo sistemos prie visuomenės sveikos gyvensenos diegimo. Nėra net jokio vaistų poveikio susirgusiam stebėjimo ir būtino vaistų reguliavimo, pereinant prie reguliarių profilaktinių tyrimų. Žavėjimasis centralizacija privedė prie to, kad net miesteliai, dar turintys po kelis šimtus gyventojų, kurių nemažą dalį sudaro vyresnio amžiaus asmenys, nebeturi nė vieno jais besirūpinančio mediko. Lyg koks prastas anekdotas skamba ir teisėsaugos institucijų pripažinimai, kad ir policijos pareigūnai ten atvyksta tik tada, kai „kažkas atsitinka“. Tai kaip valstybė įgyvendina vieną svarbiausių savo prievolių – piliečių saugumo garantiją?
Užsiminus apie teisėsaugos sistemą, tenka pripažinti, kad 1990–1991 m. būtume neįsivaizdavę, kad savo parlamento rūmus, kuriuos tada vadinome Lietuvos širdimi, dabartiniai valdantieji tvers metalinėmis tvoromis, kad „nacionalinis transliuotojas“ su patosu rodys Seimo kieme sustatytą galingą kovinę techniką, kurios dabartinė paskirtis – atgrasyti protestuojančius prieš valdžios, bandančios kėsintis į prigimtinę šeimos sampratą ir įžūliai brukančios „laisvę“ keisti lytį, veiksmus.
Išvydę pirmuosius lietuvišką uniformą apsivilkusius policininkus, buvome sužavėti: „Pagaliau atkuriamos valstybės institucijos…“ Kaip šiandien turime vertinti policiją, kurią valdžia siunčia smurtauti prieš žmones, atėjusius prie Seimo su valstybės vėliavomis? Net ir pati Seimo aplinka su apleistu fontanu, dar neseniai pažymėtu valstybės simbolika, su duobėta žvyro aikštele automobiliams, yra tokia, kokios gėdytųsi net atokaus rajono seniūnija. Taigi laukti „ketverius metus“ negalima.
Dr. Jonas Jasaitis