Praėjo (politikos požiūriu) gana nerami vasara. Dar prieš jai prasidedant, Vilniuje, Vingio parke gegužės 15 d. įvyko Didysis šeimos gynimo maršas – visuomenės nuotaikų raiškos lūžis. Tai buvo renginys, kuris Sąjūdžio mitingų dalyviams priminė nuotaiką, vyravusią prieš daugiau kaip 30 metų. Tik dabar situacija – visiškai kita. Kaip teigė renginio organizatoriai, šis protestas buvo skirtas apginti Lietuvos tradicinės šeimos struktūrą ir jos vertybes, išreikšti nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės sąrangą, pagrįstą monogaminės šeimos prioritetu. Po ilgos pertraukos į Vingio parką susirinko ir savo tvirtą poziciją išsakė daugiau kaip dešimt tūkstančių visuomenės atstovų. Juos pasveikino Vokietijos ir Latvijos politikai, pritarimą išsakė ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Tačiau pokalbis tarp savo protestą aiškiai išsakiusios visuomenės ir šiuo metu valdžioje atsitiktinai atsidūrusių asmenų grupės net neprasidėjo. Netrukus į kovą su savo visuomene buvo pasitelkta jau seniai viešąją erdvę užvaldžiusi žiniasklaidos grupuotė – vadinamieji „įtakos formuotojai“, bandantys primesti visuomenei labai iškreiptą ir sudarkytą tikrovės paveikslą.
Valdantieji staigiai griebėsi kitos taktikos, tik anaiptol – ne naujos. Po to vykusiuose renginiuose tarp protestuojančiųjų buvo kaišiojami provokatoriai, nestabilios elgsenos ir kiti susikompromitavę asmenys. Viešojoje erdvėje juos dabar bandoma pristatyti kaip šių protestų organizatorius. Štai po keistai pasibaigusio rugpjūčio 10-osios protesto mitingo „Delfyje“ pasirodė ryški antraštė: „Mitingas prie Seimo papiktino garsius žmones: čia susirinko tamsa, blogis ir dugnas.“ Su savo, atsiprašant, įžvalgomis vėl išlindo etatiniai viešosios erdvės šiukšlintojai – Rimvydas Valatka, Andrius Užkalnis ir pan. Platinami net elementarių sakinio struktūros taisyklių nepripažįstantys komentarai. Pavyzdžiui: „Man vienintelis dalykas – įdomus: kodėl visi šitie žmonės darbo dienos rytą nėra darbe?“ Taigi, susipraskite: „Kas jums leido protestuoti, kai turėjote būti darbo vietose?“ Pasmirdo atvira sovietine ideologija…
Nors rugpjūčio 10-osios mitingo organizatoriai buvo jau net kelis kartus paskelbę, kad protesto renginys baigėsi, tiek policijos, tiek ir kiti už tvarkos palaikymą atsakingi asmenys nedarė nieko, kad chuliganiškai nusiteikę asmenys pasišalintų iš Seimo prieigų. Jie tarsi specialiai laukė, kol sutems, kad būtų galima paskelbti, jog renginys pasibaigė… riaušėmis. Dabar prieš kiekvieno naujo protesto organizavimą į kovą metami savivaldybių klerkai, kuriems nurodyta neišduoti leidimo, todėl prasideda tąsymasis po teismus. Televizorių programose šmėžuoja propagandinės „dūmų uždangos“, klijuojamos naujos diskutuoti su valdančiaisiais ketinančių etiketės. Taip atsirado etiketė „maršistai“, kuria bandoma suniekinti Šeimų maršo dalyvių organizatorius ir patį Šeimų sąjūdį. Atseit, čia tik kažkokie homofobai, nesuvokiantys, kad visuomenė keičiasi.
Homofobo etiketė kabinama ir valstybės Prezidentui, nepalaikančiam genderinės isterijos, bet skatinančiam vis tik pradėti dialogą tarp visuomenės ir dabar valdančių. Kai daroma viskas, kad tik neįvyktų rugsėjo 10 d. numatytas Šeimų sąjūdžio renginys, rengiamos visokios alternatyvios akcijos. Prie tokių keistų renginių tenka priskirti ir LGBT eitynes, kurioms ne tik buvo paslaugiai suteikta Kauno Laisvės alėja, paniekinant tautos istorijoje įrašytą šios gatvės įvaizdį, bet ir eitynių dalyvių apsaugai paskiriant policijos struktūras, nors nemaža jų dalis net nelabai suprato, kur jie dalyvavo ir kokią ideologiją reklamavo.
Trys su puse temos – viešojoje erdvėje
Nors nuo sovietinių laikų praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, dabartinis viešosios erdvės turinys vis labiau formuoja įvaizdį, kad… sovietmetis sugrįžo, tik dar labiau atstumiančiu pavidalu. Ta pati „viską žinančių ir neklystančių“ valdžios struktūrų traktuotė, o bet kokia jos veiklos kritika pateikiama kaip kenkianti valstybei, nuolat kartojant, kad „kitos valdžios galite sulaukti tik po ketverių metų“, tuo pat metu tvirtinant, kad visi, drįstantys ją kritikuoti, yra marginalai, gebantys tik veltis į skandalus. Atseit, jokios teisėtos alternatyvos dabar valdantiems nėra. Kad ir kurį iš centrinių žiniasklaidos kanalų įsijungtumėte, ten nuo ankstyvo ryto girdėsite tik šias temas: migrantai, pandemija ir LGBT teisės. Kartais dar įterpiama gyvūnų apsauga ar klimato kaita.
Migrantų tema naujais aspektais aptariama jau daugiau kaip šimtmetį. Pasauliniai ir lokalūs karai, rasiniai ir religiniai konfliktai, skirtingas pragyvenimo lygis ir skirtingos politinės ideologijos verčia žmones bėgti iš savo namų. Dabar žmonės turi daug informacijos apie tai, kaip gyvena skirtingų valstybių piliečiai, ir suprantama, kad ieškoma, kur geriau. Kalbos ir kultūros barjerai vis labiau mažėja, nors dėl migracijos kylančių konfliktų sprendimai yra labai prieštaringi. Individui susirasti, kur visuomeninė aplinka yra patrauklesnė, visada lengviau, nei ją pakeisti savo valstybėje. Tačiau ar kitos valstybės turi prisiimti atvykėlių globos naštą – klausimas, į kurį niekas nedrįsta atsakyti. Įdomiausia, kad vis dažniau linkstama laikytis pažiūros, kad prisitaikyti turi ne atvykėliai, o vietiniai gyventojai. Priešingu atveju pastarieji apšaukiami kaip netolerantiški. Pasaulio unifikavimo katilas maišomas vis smarkiau, o tautinės kultūros paveldas apskelbiamas kaip atgyvena ir konfliktų šaltinis, nors niekas neįrodė, kad suvienodintas pasaulis būsiąs įdomesnis, taikesnis ir labiau skatinantis žmonijos pažangą.
Pastarasis dešimtmetis į migracijos procesą įnešė naujų aspektų. Jau šeštą kadenciją nepakeičiamu prezidentu save tebelaikančio ir sovietinę imperiją tebegarbinančio diktatoriaus aplinka migraciją panaudojo kaip politinio kaimyninių valstybių spaudimo priemonę. Gana apgalvotai pasirinktos tos migrantų grupės, kurių kultūrinė orientacija yra visiškai skirtinga nei europietiškoji. Diktatoriaus aplinka labai gerai supranta, kokių finansinių sąnaudų pareikalautų kelių milijonų migrantų permetimas į Europą ir kokių socialinių problemų tai sukeltų.
Europos Sąjungai, kurios kai kurie politiniai veikėjai jau prieš porą dešimtmečių plačiai atvėrė ekonominės migracijos landą, naiviai tikėdamiesi, kad tai jiems taps pigios darbo jėgos šaltiniu, tik dabar galutinai įsitikino klydę, tačiau šios klaidos iki šiol nepripažįsta. Apie tai, kad Baltarusijos režimo hibridinė ataka smogs visai Europos Sąjungos išorinės sienos apsaugai, nebuvo numatyta, todėl ir reakcija – tokia vangi ir pavėluota. Paaiškėjo, kad Lietuva faktiškai nesaugojo savo sienos su itin priešišku kaimynu ir neturėjo paruošusi jokio sprendimo, ką reikėtų daryti su netikėtai užplūdusiu migrantų srautu. Jų apgyvendinimo, sienos apsaugos pareigūnų struktūros reorganizavimo ir net fizinio barjero statymas virto eiliniais biurokratų „projektais“, kuriuose į pirmą vietą iškyla ne valstybės interesai, o… viešieji pirkimai, konkursai, kam „pavesti statyti tvorą“, tam skiriant kosminio dydžio lėšas. Atvykėlių įkurdinimas chaotiškai numestas kelioms pasienio savivaldybėms, net nepasikalbėjus su jų administracijomis bei vietos bendruomenėmis, jų neatsiklausus. Sieną stačiusio darbininko mirtis parodė, kad nepasirūpinta net elementaria darbuotojų apsauga ir jų profesiniu parengimu. Nors ši situacija iš tikrųjų nebuvo tokia jau netikėta (iš diktatoriaus bet kada buvo galima laukti net pačios šlykščiausios provokacijos), nors tai – valstybės teritorijos vientisumo klausimas, tačiau Lietuvą valdanti grupuotė ir dabar dar nėra suvokusi šios strateginės problemos esmės ir turinio. Elgiamasi, lyg čia būtų statomas koks nors prekybos centras ar transporto aptarnavimo įmonė.
Pastarųjų dviejų dešimtmečių politiniai įvykiai atskleidė dar vieną su migracija glaudžiai susijusią aplinkybę. Talibano grįžimas į valdžią parodė, kad, nesiskaitant su vietine kultūrine ir ekonomine situacija, neįmanoma įdiegti net demokratiškiausių permainų. Kaip pažymi gerai informuoti apžvalgininkai, nėra tokios tautos, kaip afganai. Skirtingai viską vertinančių genčių valdomoje teritorijoje nėra ir tokios valstybės, kaip ją galėjo įsivaizduoti JAV ar Europos Sąjungos politikai. Tie žmonės, kurie jau buvo įpratę prie europietiškos lyčių lygybės, švietimo turinio ar valstybės valdymo metodų sampratos, be abejo, nesutiks grįžti į praeitį. Tačiau ir jų integracija Europoje bus labai sudėtinga. (Pabaiga – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis