Lietuva tiek praeityje, tiek ir dabar turi gražų būrį mokslininkų, kurių darbai garsina jos vardą pasaulyje.
Šiame būryje unikaliais pasiekimais išsiskiria akademikas Kazimieras Ragulskis, kurio 95-asis gimtadienis spalio 15 d. paminėtas Kauno technologijos universitete. Precizinės vibromechanikos ir vibrotechnikos teorinės mokyklos kūrėjas, nesuskaičiuojamos daugybės išradimų autorius, gausybės įrenginių ir prietaisų kūrėjas tiek savo teoriniais darbais, tiek ir praktiniais pasiekimais ilgam išliks nepralenktas mokslo pasaulyje.
Beveik du tūkstančiai įregistruotų ir pasaulyje pripažintų išradimų, pritaikomų įvairiausiose srityse, kurių panaudojimas dar ir dabar nėra išsemtas. Jam vadovaujant apginta apie tris šimtus disertacijų, parengtas didžiulis būrys mokslo daktarų, habilituotų mokslo daktarų ir profesorių, iš kurių ne vienas jau yra tapęs ir akademiku. Trisdešimt vienos mokslo monografijos ir daugiau kaip 700 mokslo straipsnių, paskelbtų prestižiniuose leidiniuose, leidžiamuose įvairiomis pasaulio kalbomis, autorius ir bendraautoris, mokslinių žurnalų ir kitų leidinių redaktorius ir redakcinių kolegijų narys, daugybės mokslo renginių organizatorius – štai toks neaprėpiamas mokslo duomenų turtas nuo 1951-ųjų sukauptas per daugiau kaip septynis nepakartojamos veiklos dešimtmečius. Dalis šių laimėjimų yra išvardinti ką tik išleistoje labai glaustoje (nė keturiasdešimt puslapių neužimančioje) mokslo darbų apžvalgoje „Kazimieras Ragulskis. Precizinė vibromechanika ir vibrotechnika“ (Kaunas, JVE International Ltd, 2021).
Visas akademiko gyvenimas neatsiejamas nuo Kauno ir jo Alma Mater – tuometinio Kauno politechnikos instituto (KPI), dabar – Kauno technologijos universiteto (KTU). Kilęs iš Pakruojo rajono, jaukaus Klovainių kaimo, baigęs Linkuvos gimnaziją, 1946 m. įstojo į KPI Mechanikos fakultetą ir baigė jį anksčiau nustatyto laiko.
Sveikindami akademiką neeilinio gimtadienio proga, jo kraštiečiai pabrėžė, kad šis kraštas mokslo pasaulyje jau buvo žinomas dėl pasaulinės reikšmės mokslininko Teodoro Grotuso (vok. Theodor von Grotthuß, 1785–1822), elektrolizės proceso ir fotochemijos dėsnių atradėjo, darbų. Tai jo dėka pasaulis sužinojo, kad yra teigiamas ir neigiamas poliai, išsiaiškino molekulių savybes, o netrukus atrado elektrolizės procesų pritaikymo galimybes. Kas galėjo nuspėti, kad po kelių šimtmečių iš šio krašto iškils kitas pasaulinės reikšmės mokslininkas, vibromechanikos mokslinės mokyklos įkūrėjas? Vietos bendruomenės atstovai, įteikdami jubiliatui jo gimtinės nuotraukas, su didžiuliu pasididžiavimu pažymėjo, kad nuo T. Grotuso laikų daugelio jau pamiršto krašto vardas vėl bus minimas mokslo leidiniuose.
J. Jasaičio nuotr.
Pateikiame keletą akademiko veiklos apibūdinimų ir įvertinimų, paminėtų jo naujausiame leidinyje. Beveik tris dešimtmečius (1963–1991) K. Ragulskis buvo mokslinio centro „Vibrotechnika“ vadovas. Jo gimtadienio šventėje pati gausiausia buvo būtent šio centro darbuotojų grupė. Kiekvienas šios grupės narys turėjo, ko palinkėti savo buvusiam vadovui, mokslinės veiklos kuratoriui, išvedusiam į tada dar nežinomų atradimų kelią. Iš apleisto, kažkada kalėjimui priklausiusio pastato griuvėsių buvo sukurtas mokslo ir gamybos centras, amžininkų lyginamas su garsiuoju JAV „Silicio slėniu“, aprūpintas jo paties įsigyta moderniausia įranga.
Bet štai netrukus po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomos valstybės statusą, K. Ragulskis 1993 m. buvo išvarytas į pensiją, o netrukus ir visas „Vibrotechnikos“ centras buvo likviduotas. Didelė jame sukauptos aparatūros dalis išdalinta bet kam, o kita dalis dingo be pėdsako. Jei kada nors Lietuvos teisėsaugininkai pasiryš išnagrinėti gana modernių, tūkstančiams darbuotojų darbo vietas teikusių įmonių ir mokslo centrų išdraskymo aferų užsakovus ir vykdytojus, pamatysime šiurpius kenkimo valstybės kūrimui proceso faktus. Tik kol kas nėra ženklų, kad dabartinė Lietuvos teisėsauga tam ruoštųsi. Keičiasi prezidentai, premjerai, ministrai, generaliniai ir žemesnio lygio prokurorai, tačiau apie tai, kad būtina ištirti šias aferas, negirdėti net užuominos. Sudėtinga, praėjo daug metų… Daug kas specialiai suvelta: privatizuota, išnuomota, parduota ir perparduota… Bet juk tam ir yra teisinės valstybės tarnybos, kad ir po daugelio metų atrastų aferų planuotojus ir vykdytojus, nors ir dėvėjusius svetimos valstybės tarnybų pareigūnų mundurus bei antpečius.
Akademikas Kazimieras Ragulskis turi daugybę tarptautinių titulų, garbės vardų ir apdovanojimų. Gavo jų ir šia, tikrai neeilinio gimtadienio proga. Tačiau tarp jų nematyti nė vieno Lietuvos Vyriausybės apdovanojimo. Gimtadienio šventėje nesimatė nė vieno Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo atstovo ar nors ministerijos vadovo. Kodėl? Nežinojo, užmiršo, o pavaldūs klerkai nesusiprato priminti? Tuščia jų, gal ir gerai, kad nebuvo. Nereikėjo klausytis jų veidmainiškų išvedžiojimų. Nešmižinėjo ir „nacionalinio transliuotojo“ bei kitų centrinių radijo ir televizijos sričių operatoriai ir reporteriai. Neparengta nė vieno reportažo apie vieną iš garsiausių dabartinio pasaulio mokslo įžymybių. Ne kartą esame užsiminę, kad, jei akademikas atstovautų ne Lietuvai, o pavyzdžiui, Jungtinei Karalystei ar nors Lenkijai, jo vardas jau ne kartą būtų skambėjęs Nobelio ar kitos premijos kandidatų sąrašuose, jau net nekalbant apie tai, kad jo krūtinė būtų padabinta svarbiausiais valstybės medaliais ir ordinais.
Pagaliau gal ir ne patys apdovanojimai šiuo atveju yra svarbiausi. Daug svarbiau yra galimybė mokslininkui ramiai dirbti, padėti jam apsirūpinti reikiama įranga, gauti erdvę jo tyrimams, o svarbiausia – nesijausti diskriminuojamam dėl amžiaus. Būtinas ir atidus mokslo institucijų vadovų požiūris į mokslininką, pagarbus jo darbo vertinimas.
Neseniai Lietuvos Respublikos Seimas įpareigojo Vilniaus universitetą pakeisti jo Statutą taip, kad jame neliktų nelogiškų, diskriminuojančių ar diskriminaciją skatinančių nuostatų, kurios neretai užkirsdavo kelią mokslininkui, vos sulaukusiam 65-erių, dirbti universitete. Tačiau dar sunkiau pakeisti ne vyresnių mokslininkų veiklos reglamentavimą, o dalyje akademinės bendruomenės jau suformuotas keistas, nepagarbą išreiškiančias nuostatas.
Neretai įprasta, kad, minint garbaus mokslininko gimtadienį, iš paties jubiliato išgirstame kelių dešimtmečių senumo prisiminimus ir linkėjimus jaunesniems kolegoms. Tačiau akademiko K. Ragulskio šventėje neišgirdome nė vieno panašaus turinio pasisakymo. Į pilnutėlę erdvią salę žvelgiantis akademikas prabilo ne apie praeitį, o apie savo naujausias tyrimų kryptis, naujausių atradimų perspektyvas, jų reikšmę pasaulio energetikai, klimato kaitai, tarptautiniam bendradarbiavimui ir kt. Jo įžvalgos atveria naujas techninių įrenginių ir prietaisų kūrimo galimybes, dar niekam nežinomas naujų variklių kūrimo kryptis. Ne veltui sakoma, kad mokslininko smegenys neišeina į pensiją…
Jau prie kavos puodelio buvo užsiminta, kad dar prieš kelis dešimtmečius kažkuris mokslo funkcionierius persigandęs pastebėjo:
– Kazimieras Ragulskis užčiuopė auksinę mokslo gyslą. Jei jo nesustabdysime dabar, jo tyrimai užgoš viską (t. y. jis privers kitus dirbti taip, kaip dirba pats).
Tokios užmačios apsunkino vieno žymiausių Lietuvos mokslininkų veiklą, bet, laimei, nepajėgė jos sustabdyti. Ir dabar gimtadienio šventėje akademikas akcentavo, kad neturi priešų, niekam niekada nekeršijo. Jo apžvalgoje pasakyta: „Jei tau daro kas bloga, daryk tam gėrį, nes blogadariui padėsi persiauklėti, tapti geram.“
Jonas Jasaitis