Pabaiga. Pradžia – Nr. 19 (684)
Pagaliau – Jurbarkas, žymintis labai svarbią istorinę vietovę, kurioje netoli Mituvos žiočių XIII a. pradžioje buvo pastatyta Georgenburgo pilis, vienas seniausių įtvirtinimų prie Nemuno. Lietuviai ją sugriovė ir ant Jurbarko piliakalnio pastatė savąją pilį, kurią užėmę ordino riteriai pavadino Jurgenburgu. Vytauto kariuomenė paskutinį kartą ją sudegino 1403 m. Po Žalgirio mūšio, 1422 m. Melno taikos sutartimi nustačius Lietuvos ir Vokiečių ordino sieną, Jurbarkas atiteko Lietuvai, tapo svarbiu pasienio punktu.
Aš manau, kad mūsų protėviai vokiečiai krikščionybę skleidė žiaurumu ir užkariavimu, tačiau prūsai iš tikrųjų tarp ordino riterių nebuvo integruoti. Labai nukentėjo krikščionybės pasaulėjautai priešinęsi pagonybės išpažinėjai lietuviai. Tačiau per šimtmečius pasienio zonoje susiklostė geri prūsų, lietuvių ir voakiečių imigrantų santykiai. Lietuviai išlaikė savo kalbą ir tapatybę. Prūsai integravosi su vokiečiais, savąjį paveldą išsaugojo giminės varduose, vietovės, upių, laukų ir miškų pavadinimuose.
Pajūrio link
Nuo Jurbarko plaukiant žemyn, Nemunas yra pasienio upė tarp dabar rusiškosios Kaliningrado srities ir Lietuvos. Dešiniajame krante atsiveria Pajūrio žemuma. Mane stebina žemę dengiantys platūs rugių laukai. Netikėtai atsimenu, kad net lietuviški metų mėnesių pavadinimai yra skirti rugiams – rugpjūtis, rugsėjis: pirmasis žymi rugių pjūties, antrasis – rugių sėjos laiką.
Pagaliau prakalba Jurgis: „Lietuviai mėgsta smėlėtoje dirvoje užaugintų rugių aromatingą, ilgai išsilaikančią, su pienu valgomą tradicinę juodą duoną. Ji minima ir liaudies posmuose: „Aš karvutei žalio šieno, man karvutė balto pieno“. Pienas – kitas pagrindinis lietuvių maistas.“
Kairiajame krante pasirodo Tilžės (vok. Tilsit, nuo 1946 m. rus. Советск) miesto siluetas. Senojo Karalienės Luizos tilto su jam būdingomis geležinėmis apvaliomis arkomis nebėra. Jo istoriniai likučiai yra sudėti naujajame statinyje kelyje į Rygą per Tauragę, Šiaulius ir Joniškį.
Žinau, kad mano draugai laukia žinių apie Drochnerius Rytų Prūsijoje, vok. Memellande, nes Jurgis Lietuvos veterinarijos akademijoje turėjo studentą tokia pavarde. Taip, šiame krašte buvo keletas Drochnerių šeimų. Mano tėvas Valteris gimė buvusio Insterburgo rajono Staggeno kaime ir buvo vienintelis Vilhelmo ir Agnės Drochnerių sūnus. Po mokyklos Heiligenbeilyje ir treniruočių žirgyne buvo pašauktas į karo tarnybą raiteliu. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje visas asmeninis ūkis buvo prarastas. Tėvas tapo valstybinio dvaro administratoriumi, ugdė savo pomėgius: jodinėjimą, medžioklę, griežimą smuiku, tapybą akvarele ar aliejiniais dažais… Drochner pavardę galima rasti Tilžės centre ant memorialinio akmens žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Tik neaišku, ar šis įrašas yra susijęs su mumis. Nei bažnyčios, nei valdininkų tvarkytos žmonių registracijos dokumentų neišliko.
Bet būkite tikri, kad čia aprašomi Drochneriai nepriklausė vėlesniems migrantams iš Zalcburgo. Mano motina Ella Laschinsky-Drochner gimė buvusio Brandlaukeno vienkiemyje, esančiame dabartinio Пoллeск (rus.) miestelio pakraštyje. Pavardė Laschinsky yra reta, žinoma jos trumpoji forma „Laschin“. Kilmė nėra aiški, galimas ryšys su Vakarų Prūsijos miestu Lessin, (prūsiškai, lenkiškai – Lashin). Mano tėvai vedė praėjusio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pradžioje.
Motinos tėvas Eduardas buvo pirkęs Gehrhardswaldo ūkį netoli Tilžės–Karaliaučiaus geležinkelio, kelerius metus pelningai jį valdė, vėliau pakeitė į geresnės žemės ūkį Brandlaukene. Jis buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, žinomas kaip aistringas, pažangus ūkininkas. Turėjo daug žemdirbystės, gyvulininkystės žinių, mokėjo tvarkyti finansinius reikalus. Taikė žemės ūkio augalų sėjomainas. Šalia gyvenamojo namo buvo didelis daržas, visiems užteko jame užaugintų daržovių. Eduardas buvo taupus. Gerai nusiteikęs, šypsodamasis sakydavo: „Laimė yra gerai jaustis, kai randi sau lygių.“ Su motinos gimine yra susijusi Tilžės sūrio (Tilsiter) gamyba ir realizavimas, tuo rūpinosi jos broliai Fricas ir Arturas. Grįžę iš Berlyno, kur parduodavo kaimietiškus sūrius, broliai sakydavo, kad berlyniečiai Rytų Prūsiją vadina Prūsijos Sibiru. Abiejų karų sunkumus ir pinigų infliacijas šeima išgyveno be didelių nuostolių iki rusų okupacijos po Antrojo pasaulinio karo. Tada ji prarado viską, ką turėjo.
Netikėtai Jurgis pastebi: „Tikras lietuvis taip pat ištvertų tokį likimą, nes laikosi posakio, kad prarastas turtas – nieko neprarasta, prarasta garbė – viskas prarasta.“ Negaliu su juo nesutikti.
Šeimos galva Eduardas puoselėjo asmeninius ryšius su Lietuva. Gerai nusiteikęs, jis dažnai sveikindavo mus žodžiais „Mano brangūs lietuviai“, o dukterį Ellą vadindavo „Paukštyte“. Senelis mane mylėjo. Atsimenu jo žodžius: „Aš tave iškart atpažįstu. Tu esi mano anūkas, Valterio ir Ellos sūnus.“
Jaučiu, kad Algis neiškęs nepriminęs, kad Tilžė buvo Mažosios Lietuvos lietuvininkų politinis, visuomeninis ir kultūrinis centras, vadintas Mažosios (Prūsų) Lietuvos sostine. Buvo garsios jos spaustuvės, išleidusios daug lietuviškų knygų, laikraščių, žurnalų. Carinės Rusijos valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Tilžėje veikė organizacija, kuri rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu Didžiojoje Lietuvoje. Su šiomis vietomis susijusi Martyno Mažvydo, Karaliaučiaus universiteto auklėtinio, lietuviškosios Ragainės parapijos klebono, lietuviškos raštijos pradininko, pirmųjų lietuviškų knygų „Katekizmas“ ir „Giesmes chrikščioniškas“ rengėjo XVI a. viduryje veikla. Jo darbai padėjo lietuvių rašytinės kultūros pagrindus.
„Algi, ar teisingai aš cituoju?“
„Manau, labai tiksliai. Noriu padėkoti Vinfrydui už lietuvybės pagerbimą. Tik gal tiktų paminėti daugiau Mažosios Lietuvos šviesuolių: Kristijoną Donelaitį, Martyną Liudviką Rėzą, Martyną Jankų, Vydūną (Vilhelmą Storostą) ir kitus“, – sako Algis.
Praplaukus Tilžę, Nemunas pasidalija į kelias vagas, sudarančias upės deltą. Dešiniajame krante matome derlingas užliejamas pievas. Jas dalija polderių – hidrotechnikos įrenginių, skirtų reguliuoti gruntinio vandens lygį dirvožemyje, pylimai. Skaičiau, kad iki Antrojo pasaulinio karo Nemuno deltoje polderiais buvo nusausinta apie 7,5 tūkstančio hektarų žemės. Po karo jų plotas smarkiai didėjo. Žinau, kad Algis gali papildyti mano žinias, nes juose yra dirbęs.
„Džiaugiuosi galimybe atsiminti grupelę Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto trečiakursių, 1963 metų vasarą Rusnės polderyje talkininkavusią gaminant žolės miltus, maistingą pašarą gyvuliams. Pievose dūzgė keli Lietuvoje sukonstruoti ir pagaminti žolės miltų agregatai. Šia pašarų gamybos technologija respublika garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Technikos kūrėjai ir technologijos įgyvendintojai buvo apdovanoti Valstybine mokslo premija. Iki šiol atsimenu saldoką žolės miltų kvapą ir skanią žuvienę.“
Klausausi Algio ir atsimenu mūsų lankymąsi Kryžių kalne už Šiaulių, netoli jo gimtinės Juodžių kaime Joniškio rajone. Jis buvo toks tylus, ramus ir susikaupęs, tarsi pagerbdamas savo žemiečius ir visos Lietuvos žmones, naktimis atstatinėjusius sovietų valdžios nuverčiamus kryžius… Manau, lietuviai turi tvirtą bažnyčios įtaką. Jie sugebėjo išsaugoti savo tapatybę per kantrybę, drąsą ir nepajudinamą tikėjimą savo tautos egzistavimu. Matau, jie palaiko senąsias tradicijas, stato naujas sodybas ir nedideles gyvenvietes.
Mūsų laivelis įplaukia į Kuršių marias. Kairėje pusėje suboluoja Kuršių nerijos smėlio kopos. Suprantu, kad kelionė į Nidą eina į pabaigą.
Įspūdžiai iš Nidos
Tik čia ir dabar aiškiai supratau, kad lietuviški pavadinimai Kuršių nerija ir Neringa reiškia skirtingus objektus: siauras žemės ruožas tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros – Kuršių nerija, o joje iš keturių gyvenviečių (Nidos, Juodkrantės, Preilos ir Pervalkos) sudarytas miestas – Neringa. Kuršių nerija – pasaulio paveldo paminklas. Po kelionės ankstų kitos dienos rytą vaikštau marių pakrante naujai nutiestu taku. Iki pusryčių su Algiu ir Jurgiu turiu valandą laiko. Einu tekančios saulės link. Vėliau sėdžiu ant didžiosios Nidos kopos su vaizdu į Kuršių marias. Mane jaudina ypatinga saulėtekio šviesa, atsispindinti nuo marių vandens ir baltų kopų. Nepamirštama! Netikėtai atsimenu daugelio čia buvusių vokiečių, ypač dailininkų, pasakojimus apie ypatingą Kuršių nerijos grožį.
Dabar Nida – smarkiai besikeičianti kurortinė ir turistinė vieta. Joje kyla nauji kultūrinės paskirties pastatai, teikiantys galimybių organizuoti ir paveikslų parodas. Lankytojus tebekviečia memorialiniu muziejumi tapęs Tomo Mano (Thomas Mann) namas, pastatytas 1930 m. ant Uošvės kalno. Pro jo langą bandžiau palyginti marių dabartinės krantinės vaizdą su buvusiu ekspozicijos nuotraukose: pakrautas baržas, istorinius kurėnus pakeitė buriniai laivai ir sportinės valtys… Suprantu, kad gyvenimas nestovi vietoje, bet ir aš negaliu atsilaikyti praeities nostalgijai… Netikėtai krantinėje sutinku pagyvenusį džentelmeną, pasisveikinusį tipinga Rytų Prūsijos tarme. Įsikalbame: „Mano pavardė Shakuth (Šakutė). Gimiau Nidoje. 1945 m. per Pillau pabėgome į Vakarų Vokietiją. Didžioji dalis likusių vietos gyventojų buvo deportuota į Rytų Vokietiją, į jų vietą atkelta žmonių iš Sovietų Sąjungos. Nemažai grįžusiųjų į Nidą buvo ištremta į Sibirą. Dabar džiaugiamės, kad po Berlyno sienos griūties vėl galime lankytis savo namuose.“
Staiga mano atmintyje iškyla girdėta, o gal skaityta žinia apie Karaliaučiaus dailės akademijos dalininkus, nuo XIX a. pradžios nuolat besilankiusius Nidoje ir susibūrusius į Nidos menininkų koloniją. Apie tai užsimenu mano naujajam pažįstamam. „Taip, mes, čia gyvenę prūsai ir lietuviai, svetingai ir geranoriškai sutikdavome Prūsijos menininkus, rodėme toleranciją ir susižavėjimą ekspresionistais, nors ir buvome meniškai ne itin išprusę. Mano tėvas žvejas Shakuth teikė pastogę tapytojui, grafikui ir ekspresionistui Maksui Pechšteinui (Max Pechstein). 1909–1939 metais jis ne kartą lankėsi mūsų namuose. Turėjome jo tapyto paveikslo eskizą pieštuku, kuris šiandien tikrai būtų neįkainojamas.
Kolonijos menininkai manė, kad vokiečių ekspresionistų darbai turėjo įtakos Lietuvos menininko M. K. Čiurlionio tapybai. Nemažai dailininkų dovanotų paveikslų ir nuotraukų Nidos žmonėms dingo, užėjus sovietmečiui. Menininkų kolonijai priklausė ir Tomas Manas. Beje, mus stebino, kad jis kartais nepagarbiai atsiliepdavo apie vietinius nidiškius dėl gyvenimo sąlygų ir švietimo. Jūs turite žinoti, kad Nidos kapinėse stovi memorialinis kryžius žuvusiems Kuršių mariose per 1930 metų audrą. Tarp jų – trys mūsų šeimos nariai. Esu laimingas, kad galiu laisvai lankytis vaikystės žemėje, esu dėkingas Lietuvos žmonėms, kad stovi bažnyčia ir prižiūrimos kapinės.“. Su ponu Shakuth išsiskyrėme kaip seni pažįstami.
Tiek daug sužinojęs atėjau pusryčiauti į viešbutį, kuriame manęs jau laukė Algis ir Jurgis. „Ar jaučiate gimtojo krašto ilgesį?“ – klausė jie manęs. „Vaikystėje nebuvau Nidoje, bet mačiau Schmidto Rottluffo ir Maxo Pechsteino nuotraukas, darytas Nidoje, jas labai vertinu. Neturėjau galimybės lankytis gimtajame Karaliaučiuje“, – atsakiau.
Mano lėktuvas turėjo skristi iš Palangos į Vokietiją tos pačios dienos vakare. Į oro uostą reikėjo važiuoti autobusu per Klaipėdą. Atsisveikinti atėjome ant neaukštos smėlio kopos, prie bažnyčios, netoli kapinių. Ant gretimos kopos – Tomo Mano namas. Dėkoju Algiui ir Jurgiui už palydėjimą šioje kelionėje. Tik dabar įsitikinau, kad reikėjo mūsų išvykai planuoti daugiau dienų. Būtume ilgiau lankęsi Klaipėdoje ir paplaukioję Karaliaus Vilhelmo kanalu. Su tokia viltimi sveiki gyvenkime toliau… Autorius yra LMA Užsienio skyriaus narys.
Prof. Dr. Vinfrydas Drochneris
(Winfried Drochner)
Vertimą į lietuvių kalbą spaudai parengė Algirdas Juozas Motuzas ir Akvilė Motuzaitė