Tarptautinių projektų partneriai
J. Jasaičio nuotr.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aukštosios mokyklos naujomis politinėmis sąlygomis ieškojo tarptautinių ryšių su Vakarų šalių universitetais. Tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) doc. dr. A. J. Motuzo iniciatyva buvo suburta bendraminčių pedagogų grupė dalyvauti europinėje TEMPUS-PHARE programoje. Tuo tikslu kartu su juo mūsų Hohenheimo universitete (Štutgartas, Vokietija) lankėsi LŽŪA prorektorius prof. habil. dr. R. Deltuvas, prof. habil. dr. S. Baranauskas, doc. dr. S. Mikulionienė, tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos doc. dr. J. Kulpys, prof. habil. dr. M. Verstegenas iš Vageningeno universiteto (Olandija), dalyvavau aš ir mano kolegos – prof. habil. dr. H. Jerochas ir prof. dr. K. Rothas.
Tada buvo sukurtas ir 1994–1997 m. įgyvendintas mano vadovautas projektas „Studijų raida, modernizavimas ir pertvarkymas Lietuvos žemės ūkio aukštosiose mokyklose“. Jo dėka pagerintas abiejų agrarinių akademijų aprūpinimas kompiuterine įranga. LŽŪA įrengta moderni mokslinė laboratorija „Tempus“, sukurtos naujos studijų programos ir vadovėliai, jauniems dėstytojams sudarytos sąlygos kelti kvalifikaciją, o studentams – mainų grupės lankytis Vakarų universitetuose. Projekto rezultatai aptarti ir įvertinti 1997 m. surengtoje tarptautinėje konferencijoje.
2004–2007 m. bendradarbiavome Europos Sąjungos Leonardo da Vinčio programos bandomajame projekte „Profesinio mokymo kompetencijos perdavimas Baltijos šalių ekologiniam agrariniam sektoriui“. Prie buvusio projekto dalyvių prisijungė Estijos ir Latvijos universitetų partneriai. Projektui vadovavo tuo metu jau prof. habil. dr. A. J. Motuzas. Vienuolika metų mudu buvome kartu tarptautiniuose studijų projektuose ir iki šiol palaikome draugystės bei dalykinius ryšius. Esu dėkingas ir didžiuojuosi, būdamas išrinktas Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaru (lot. Doctor Honoris Causa) ir Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu. Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pareikšti visiems savo padėką.
Kelionės pradžia – Kaune
Šią kelionę surengiau, pasibaigus bendriems Europos programų projektams, skirtiems studijų reformai Lietuvos žemės ūkio universitete ir Lietuvos veterinarijos akademijoje, vykdomai su Hohenheimo universitetu. Tai įvyko 2008 m. vasarą. Planavau aplankyti Nidą, nes gimiau 1943 m. vasarį Prūsijos širdyje Königsberge (Karaliaučiuje, nuo 1946 m. – rus. Kaллининград). Mane lydėjo du geri draugai, kuriuos sutikau, bendradarbiaudamas minėtuose projektuose: Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius habil. dr. Algirdas Motuzas (toliau pasakojime vadinamas Algiu) ir Lietuvos veterinarijos akademijos docentas dr. Jurgis Kulpys (Jurgis).
Šeštadienio rytas. Kol atplauks ir prisišvartuos laivelis, mes turime laiko pasėdėti prie Nemuno ant suoliuko Kauno valčių prieplaukoje. Iš čia atsiveria įspūdingas senamiestis: buvusi turgaus aikštė su baltu rotušės bokštu, katedra, kelios bažnyčios, vakarinėje pusėje ant Neries upės kranto – pilies griuvėsiai, primenantys Karaliaučiaus pilį. Atsimenu tėvų papasakotą pokario Lietuvos ir Rytų Prūsijos žmonių bendrą istoriją, susijusią su šia vieta, nes čia 1946–1947 m. bado Karaliaučiaus regione žiemą turgaus dienomis buvo galima sutikti vilties netekusias alkanas vokietes motinas su mažais vaikais ant rankų, besitikinčias Lietuvoje rasti įtėvius. Retkarčiais joms pasisekdavo. Darė tai nebiurokratiškai. Todėl kildavo problemų su okupacine Sovietų Sąjungos valdžia. Ir mūsų šeima, gyvenusi Gadderbaume netoli Bylefeldo, labai vargo. Žinojome, kad tada mūsų mama Ella elgetaudavo Didžiojoje Lietuvoje, norėdama pamaitinti šeimą, bet vėliau ji mums apie tai mažai pasakojo.
Taip besidairant, Algis netikėtai klausia manęs: „Ar girdite liaudies muziką turgaus aikštėje? Mes, lietuviai, mėgstame savąją tautosaką. Ji suteikė mums stiprybės „dainuojančios revoliucijos“ (Sąjūdžio) metais.“ „O čia – „paminklas“ socializmui“, – juokauja jis, rodydamas į apleistą bažnyčią šalia Neries kranto, kuriai būtina renovacija.
Jurgis – ramesnis, bet patylėjęs manęs klausia: „Vinfrydai, panašiai mes kalbėjomės, lankydamiesi pas mūsų Veterinarijos akademijos Gyvūnų gerovės skyriaus vedėją. Atsakydamas į Jūsų klausimą, kodėl po 1990 m. įvykusių politinių pokyčių Lietuvoje gimė tiek mažai vaikų, jis pasakė: „Pažiūrėkite į sužeistą gandrą dėžėje. Dabar jis tupi, baigia sugyti, vėl galės skraidyti. Taip ir mes, lietuviai, atsigausime po 45 metų nelaisvės ir vėl gyvensime visavertį gyvenimą.“
Man patinka Jurgis, tad kartkartėmis draugiškai vadinu jį prūsiškai Liurdžiu (Liurdis). Suradau tą žodį lietuvių–vokiečių kalbų žodyne. Jis maždaug atitinka Rytų Prūsijos „Lorbass“ – dažnai žmonėms padedantį nesavanaudį jauną vyrą. Galvoju sau: nuostabu, kad Jurgis kalba vokiečių kalba, panašia į Rytprūsių tarmę, nors ją po karo išmoko mokykloje. Tikriausiai taip yra todėl, kad lietuviai ir vokiečiai Memelio regione šimtmečius ramiai gyveno kaimynystėje. Abipusė kalbų įtaka yra natūrali. Pavyzdžiui, prūsai jauną, gražią merginą vadino žodžiu „Marjell“, kuris yra kilęs iš lietuviško žodžio „mergaitė“.
Panemunių pilis atsimenant
Pagaliau laivelis atplaukė. „Variklis labai smarkiai burzgia, – sako Jurgis. – Tai – rusiška valtis.“ Didelis triukšmas veja mus iš salono į denį. Mes laikomės už turėklų ir mėgaujamės gamtos vaizdais. Pro šalį slenka kaimai, pilys ir miškai. „Mūsų pasaulis, – sako Algis. – Mes, lietuviai, turime žodį „pasaulis“. Jis kilęs iš lotyniškojo „sol“ – Saulė. Pasaulis yra viskas, kas guli po Saule.“
Žinojau, kad Algis ir Jurgis yra pasirengę būti man šios kelionės gidais. Bet aš paprašiau jų leisti man būti kelionės vadovu, nes noriu pagerbti Lietuvą surinktomis istorinėmis žiniomis. Jiems palikau klausytojų ir patarėjų vaidmenis.
Nemažai dabartinių gyvenviečių yra įsikūrusios labai senose Nemuno slėnio dešiniojo šlaito piliavietėse ir piliakalniuose. Prisiminsime žinomiausias. Pirmasis mano užrašuose – Raudondvaris, iškilęs ant kelių kalvų į šiaurę nuo Nevėžio ir Nemuno santakos. Mes su Jurgiu jame jau lankėmės. Atsimenu raudonų plytų rūmus, pastatytus XVII a. ir vadintus „aukštu raudonu dvaru“. Manoma, kad dar anksčiau, XIV a. antroje pusėje, lietuviai čia buvo pastatę Naujojo Kauno pilį. XV a. ją sunaikinęs Vokiečių ordinas pastatė Königsburgo pilį. Bet labiausiai mane nustebino čia matytos gerai prižiūrimos dabartinės kapinės. Lietuviai gerbia savo protėvius, beje, panašiai kaip vokiečiai ir lenkai. Dviejų tautų (Lenkijos ir Lietuvos) valstybėje Lenkijos dominavimas buvo tam tikra problema. Lietuvos aristokratija daugiausia kalbėjo lenkiškai. Kitaip buvo su lietuviais valstiečiais, kurie nekalbėjo lenkiškai, o vėliau – ir rusiškai. Lietuvių kalba yra gana sena, reliktinė ir nesumeluota, apsigynusi nuo kaimyninių kalbų įtakos. Linkiu jai sėkmės ir toliau laikytis.
„Prieš mus – Dubysos ir Nemuno santakoje stovintis Seredžius, labai reikšminga istorinė gyvenvietė Panemunių regioninio parko teritorijoje, – sako Algis. – Ji žymi vietą, kurioje XIII amžiuje laivais su palyda atplaukęs legendinis romėnų kunigaikštis Palemonas piliakalnyje pastatė Pieštvės pilį, svarbų lietuvių gynybos punktą nuo Vokiečių ordino puolimo iki XV amžiaus pradžios. Išliko kalvelė ir pylimo dalis. Palemonų giminės legenda davė pagrindą atsirasti lietuvių kilmės iš romėnų teorijai. Kauno miete yra Palemono rajonas ir Palemono piliakalnis. Šiems istoriniams įvykiams atminti Lietuvos žemės ūkio universiteto šventėje ir giedojome dainą „Balnokit, broliai, žirgus, reiks karan joti“.
Žinau, kad Lietuvoje yra apie 400 kalvų. I tūkstantmečio pradžioje ant jų imtos statyti medinės gynybinės pilys. Nemažai jų buvo prie Nemuno upės, Vokiečių ordino riterių kryžiaus žygių kelyje, kuriuo dabar plaukiame. Tai pasakytina ir apie Veliuoną, į kurią mes dabar dairomės. XIII amžiuje joje pastatyta lietuvių pilis ėjo iš rankų į rankas. Skaičiau, kad miestelyje tebestovi prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatyti paminklai Lietuvos kunigaikščiams Gediminui ir Vytautui. Vokiečių ordinui tinkamiausias vadinamųjų „lietuviškųjų kelionių“ laikas buvo kovas, kai žemė vis dar įšalusi. Prasidėjus atlydžiui, surengti ilgą apgultį buvo neįmanoma. Lietuvos kariai jojo judriais, greitais žirgais ir buvo rimti riterių priešininkai, tačiau daug mažiau ginkluoti ir šarvuoti. Ordino riterių ataskaitose jie apibūdinami kaip labai drąsūs, atkaklūs ir be išlygų ištikimi savo tėvynei.
„Matau, kad Vinfrydas rengiasi mus supažindinti su Jurbarko miesto istorine praeitimi. Bet mūsų laivelis dar tebeplaukia pro gražuolę Raudonės pilį, – sako Jurgis. – Ji stovi ant stataus Nemuno šlaito, turi 33,5 metro aukščio bokštą, matomą 10–15 kilometrų spinduliu. Pilis sumūryta iš raudonų plytų, jos bokštą puošia dantyti kuorai. Pradėta statyti XVI amžiaus antroje pusėje. Prieš tai netoliese Vokiečių ordinas buvo pastatęs Bajerburgo pilį, kurią 1384 m. lietuviai sugriovė.“
„Dėkoju, Jurgi, aš Raudonę pražiūrėjau.“
Prof. Dr. Vinfrydas Drochneris
(Winfried Drochner)
Pabaiga – kitame numeryje