Pabaiga. Pradžia – Nr. 18 (683)
Dar 2017 metų vasarą Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba surengė išvyką į Suvalkų kraštą, jau daug metų priskirtą Lenkijai. Aplankėme Punsko bažnyčią, kurioje vyksta lietuviškos pamaldos. Vienoje šventovės pusėje sustatytos lietuviškos, kitoje – lenkiškos bažnytinės vėliavos. Punsko miestelyje yra lietuviška spaustuvė, apie kurios veiklą nedaugelis Lietuvos lietuvių žino. Veikia lietuviškos mokyklos, lietuviški meno kolektyvai ir kt., išsaugota turtinga dzūkiško krašto šneka. Seinuose lankėmės Lietuvos konsulate ir daug sužinojome apie jo dabartinę veiklą. Aišku, suspėjome pamatyti tik keletą vietovių, susijusių su Lietuvos ir lietuvių paveldu.
Nuvykome į inžinieriaus Petro Lukoševičiaus šalia Punsko įkurtą prūsų ir jotvingių gyvenvietę, kurioje tiek istorijos faktų pavyzdžiais, tiek meno priemonėmis įprasminta lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia. Daug dėmesio skirta lietuvių tikėjimui gamtos jėgomis ir jų atspindžiams tiek senojoje, tiek šiuolaikinėje religijoje. Simboliniai aukurai, didžiuliuose akmenyse iškalta lietuvių genčių vadų portretų galerija, susikaupimo aikštelės. Stovi paminklas Durbės mūšiui atminti, medinė jotvingių pilis, ryškūs senųjų gyvenviečių planavimo fragmentai… Nieko panašaus neturime Lietuvoje, nors vietovių, kuriose verta įkurti tautos paveldą įprasminančius objektus, yra ne viena.
Petro Lukoševičiaus istoriografinis ir etnografinis pasirengimas bei jo kūrybiški užmojai verčia susigėsti ne vieną „profesionalą“, bandantį kalbėti apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi istoriją. Aiškiai matyti, kad kalbantieji patys nelabai įsivaizduoja, kaip Lietuva tuo metu galėjo atrodyti. Ši tematika jiems yra ir dvasiškai tolima. Apsilankius šioje gyvenvietėje, sužadinama istorinė vaizduotė, stiprėja domėjimasis profesionaliais valstybės raidos tyrimais. Labai džiugu, kad lietuviai, administraciniais barjerais atskirti nuo Lietuvos, ne tik tebepuoselėja tautos kultūros paveldą, bet ir laikosi lietuviškų ūkininkavimo tradicijų, ūkių tvarkymo patirtį perduodami savo vaikams. Ne kartą užklupo mintis, kad lietuviškumo čia kai kuriais atvejais išsaugota daugiau, nei dabartinėje Lietuvoje.
Nemeilės Lietuvai apraiškos dažnai prasideda nuo perdėto savo valstybės tariamo mažumo akcentavimo. Viešojoje erdvėje pilna tvirtinimų, kuriuose mūsų valstybė vadinama „valstybėle“, neturinčia jokios įtakos Europoje, jau nė nekalbant pasaulio mastu. Berods pasimokyti galėtume iš artimiausių kaimynių, kurios iš savo dydžio arba gyventojų skaičiaus nesityčioja, o paveldui išryškinti skiria nepalyginamai daugiau dėmesio. Retas kuris Lietuvos gyventojas žino, kad Latvijos operos ir teatro spektaklių pradžia neatsiejamai susijusi su Lietuvos kultūra. Iki Antrojo pasaulinio karo abiejų baltų valstybių kultūros ryšiai buvo daug glaudesni, o toks bendradarbiavimas lėmė ir didesnę pagarbą savo paveldui. O ką mes, išskyrus kelias išimtis, žinome apie Latvijos mokslo sistemos raidą?
Pagarba savo valstybei – vieninteliams tautos namams – remiasi ne tik kultūros tradicijų žinojimu, bet ir dabarties realijų vertinimu. Atsivertę Europos žemėlapį ir jos valstybių ploto bei gyventojų skaičiaus rodiklius, ne vienas nustemba, kad tokios šalys, kaip Danija, Belgija, Slovakija, Šveicarija, jau net neprimenant Olandijos ar Slovėnijos, savo dydžiu nesiskiria nuo Lietuvos arba yra už ją mažesnės. Tačiau ten nerasite tyčiojimosi iš savo šalies. Mūsų pačių kritiškas žvilgsnis į veidrodį atskleistų daugelio negerovių tikrąją prigimtį. Nelieskime visiems įgrisusios dalyvavimo rinkimuose temos, bet štai net tokie veiksmai, kaip privalomojo gyventojų skaičiaus referendume sumažinimas nuo 300 iki 100 tūkstančių, kurie atvertų nepalyginamai didesnes galimybes apsaugoti savo Konstituciją, nesulaukia deramo dėmesio. Kiek piliečių jau pasirašė šio referendumo iniciatyvą, kiek tarp pasirašiusiųjų yra akademinės bendruomenės narių?
Štai Konstitucinis Teismas jau prieš kurį laiką paskelbė skandalingą antikonstitucinį sprendimą, kad neva šeima yra neutrali lyčiai. O kokia buvo mūsų visuomenės reakcija? Nepastebėjome, nesupratome, neįvertinome, manėme, kad mūsų tai neliečia? Dabar štai seniausias Rytų Europoje Vilniaus universitetas kėsinasi į nuo amžių susiformavusią gimtosios kalbos struktūrą, siūlo tokias nesąmones, kaip „žmoga“, bet ar tai mus pažadino? Seimui ypač įžūliai vėl brukamas vadinamasis „partnerystės įstatymas“, šantažuojamas net Prezidentas, siekiant iš anksto užsitikrinti, kad tokio sprendimo jis nevetuotų, jam klijuojama net „homofobo“, t. y. bijančio žmonių, etiketė. Aplink Prezidentūros duris trainiojasi asmuo, iš pradžių apsiskelbęs „profesionaliu gėjumi“, o dabar besiskelbiantis „nepalenkiamu feministu“, tačiau visuomenės reakcija į vis įžūlesnes provokacijas – vangi, beveik nepastebima. Štai net neseniai paskelbtame Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pareiškime, kuriame pasisakoma prieš Seimui brukamą „partnerystės įstatymą“, pradedama ne nuo šio „įstatymo“ esmės išryškinimo, o nuo… liaupsių Prezidentą atvirai šantažavusiai asmenybei. Net džiūgaujama, kad ji „mūru stojo už savo vaiko“ (iš tikrųjų suaugusios, motiną seniai praaugusios dukters) neva pažeidžiamas teises, nors nėra nė menkiausio konkretaus įrodymo, kad šios teisės būtų pažeistos. Vizito pas Prezidentą esmė – kategoriškas reikalavimas prastumti „partnerystės įstatymą“. Įstatymų, kurie reglamentuoja kartu gyvenančių, bet nesudarančių šeimos, asmenų teises, pakanka. O jei teisininkai mato, kad dar liko atvejų, kurie mūsų teisėtvarkoje neaptarti, juos galima papildyti įprastomis teisėkūros procedūromis. Tokie veikėjai ir veikėjos ne vaikų interesus gina, o vis įžūliau bando pakeisti visuomenės požiūrį į tai, kas yra šeima.
Niekas neverčia tokių asmenų kurti šeimų, kaip ir niekas nedraudžia ne tik dviem, bet ir bet kokiam skaičiui tos pačios lyties asmenų gyventi kartu. Ir Lietuvoje vis labiau plinta mada nekurti šeimos, nes šeima reiškia ne tik gyvenimo pilnatvę, bet ir pareigas, asmens įsipareigojimus. Tačiau ką šiandien siūlome mainais? Gyvenimą be įsipareigojimų?
Pasaulyje yra ne tik monogaminė šeimos traktuotė. Kai kuriose Afrikos gentyse vaikai yra bendruomenės nuosavybė. Musulmonai gali legaliai turėti po kelias žmonas. Kai kurios gentys, gyvenančios Afganistane, yra įsitikinusios, kad moterys neturi teisės mokytis skaityti ir rašyti (nes, anot jų, joms to ir nereikia). Vis labiau spartinama mečečių statyba Europoje rodo, ko siekiama. Tokios mūru už vaikų tariamai pažeistas teises stojančios mamos naudojamos šantažuoti net tuos valstybės vadovus, kurie gerbia savo tautos tradicijas ir krikščionišką gyvenseną. Valdančiųjų siekis, kad pasaulį užpildytų tik unifikuoti individai, neturintys jokių tautinių bruožų, jokio kultūros paveldo. Ar ne to paties siekia ir tie, kurie visam pasauliui dabar bando įgrūsti „galabyno“ (nuo žodžio „galabyti“), atsiprašant, „šventę“, kuri ir su senovės keltų tradicijomis jokių sąsajų nebeturi.
Visuomenės pagarba savo valstybei, tikrųjų jos galimybių vertinimas labiausiai priklauso nuo jos piliečių brandos. Tarp mūsų dabar labiausiai pastebimas teisinis nihilizmas. Ryškiausias pavyzdys – beveik visuotinis eismo taisyklių nesilaikymas. Šias taisykles prisimename tik pamatę kelių policijos postą arba dėl galimos solidžios bausmės, kuri gali būti paskirta pagal greičio matavimo įrenginių parodymus. Penkiasdešimtmetį gyvenę pagal svetimų valstybių įstatymus, gyventi pagal savus taip ir neišmokome.
Prie nepagarbos valstybei ugdymo labiausiai prisideda sudarkyta švietimo sistema ir atvirai svetimiesiems tarnaujanti žiniasklaida. Prieškario Lietuva, tikrai nepalyginamai skurdesnė už dabartinę, buvo užsimojusi sukurti demokratinę, su visuomene glaudžiai susijusią švietimo sistemą. Mokyklos buvo statomos kiekvienoje gyvenvietėje. O ką padarė mūsų laikmetis? Ne tik nusispjovė į Tautinės mokyklos koncepciją, bet ir atplėšė mokyklą nuo visuomenės. „Geltonieji autobusiukai“ tokio ryšio išlaikyti negali. Todėl ir tūkstančiais ugdome „betaučius“ globalistus, kuriems net patys įžūliausi pasikėsinimai į valstybės prievoles, šeimą ir net į gimtąją kalbą darosi nebeįdomūs ir jų nebepiktina.
Jonas Jasaitis