1935–2021
Lapai pagelto, visur jų pilna,
Prasideda rudenėlio daina,
Tai lyja, tai vėl saulė kviečia,
O Tu, išėjai, – nelauktai…
Eidamas 87-uosius metus, užgeso prof. Algirdas Audzijonis. Lietuva ir visa mokslininkų bendruomenė neteko didžio pedagogo, fizikos mokslo ir fizikos didaktikos korifėjaus.
Algirdas Audzijonis gimė 1935 m. liepos 7 d. Kėdainiuose. Greitai prabėgo nerūpestinga vaikystė mylinčioje šeimoje, tačiau paauglystei ir jaunystei teko sunkūs ir dramatiški karo bei pokario metai. „Be žinios“ dingo tėvas, motinai teko keisti gyvenamąją vietą, vienai auginti ir auklėti sūnų. Algirdas buvo guvus ir smalsus vaikas, mokėsi labai gerai, sportavo, domėjosi technika ir jokių rūpesčių motinai nekėlė.
Baigęs septynmetę mokyklą, Algirdas norėjo greičiau įgyti specialybę ir pradėti savarankišką gyvenimą, padėti motinai. 1949 m. jis įstojo į Vilniaus elektrotechnikos technikumą ir po ketverių metų baigė jį „raudonu diplomu“. Atsivėrė galimybė stoti be konkurso į bet kurią aukštąją mokyklą. Algirdas pasirinko tuo metu labai prestižinį Kauno politechnikos institutą, rengiantį aukštos kvalifikacijos inžinierius, tačiau mandatinė komisija netikėtai pasiūlė… „padirbėti gamyboje“. Tuomet A. Audzijonis pateikė dokumentus Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui ir 1954-aisiais tapo Fizikos ir matematikos fakulteto studentu.
Studijų metu A. Audzijonis buvo labai aktyvus. Pradėjo dirbti laborantu, rado laiko lankyti plaukimo ir irklavimo treniruotes, o 1959 m. baigė institutą diplomu su pagyrimu ir buvo pakviestas likti institute asistentu. Jam ypač rūpėjo eksperimentinis darbas. Padėjo rengti mokomąsias laboratorijas, domėjosi Jono Grigo ir Algimanto Karpaus pradėtais kietojo kūno fizikos tyrimo darbais, padėjo kurti mokslinių laboratorijų bazę. Tai pareikalavo nemažai pastangų ir laiko. 1964 m. bandė stoti į Puslaidininkių fizikos instituto aspirantūrą, tačiau vėl sutrukdė „slaptumo cenzas“.
Tarpininkaujant prof. Akademikui Adolfui Juciui, A. Audzijoniui buvo pasiūlyta teorinės fizikos aspirantūra Vilniaus universitete, o darbui kuruoti paskirtas dr. J. Batarūnas. 1971 m. A. Audzijonis tapo fizikos ir matematikos mokslų kandidatu. Disertacija „Stibio sulfido monokristalų optinės savybės“ apginta Vilniaus universitete, vadovai – A. Karpus ir J. Batarūnas. 1993 m. mokslų kandidato laipsnis nostrifikuotas į mokslų daktaro.
Tyrimui naudotus ir kitus monokristalus A. Audzijoniui padėjo auginti žmona chemikė Lina. Iš sočiųjų garų fazės jiems pavyko išauginti iki 200 gramų dydžio kristalų. Taip tuometinio Pedagoginio instituto kristalų auginimo laboratorija tapo viena iš žinomiausių tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Net nekilo abejonių, vykdant ūkiskaitinius, milijono rublių vertės darbus. Už tai buvo galima įsigyti moderniausių fizikos prietaisų, padėti statyti naujus Fizikos fakulteto rūmus, juos aprūpinti aparatūra ir įranga.
1997 m. A. Audzijonis Vilniaus universitete apgynė gamtos mokslų (fizikos) habilitacinį darbą „Juostinė sandara, optinės savybės, minkštoji moda SbSI ir Sb2S3 tipo kristaluose“. 1998 m. VPU Senatas jam suteikė profesoriaus pedagoginį vardą. 1985–2011 m. jis vadovavo VPU Kietojo kūno optikos laboratorijai, o 1993–2013 m. – Bendrosios fizikos katedrai.
Algirdo Audzijonio svarbiausi moksliniai darbai buvo iš feroelektrinių puslaidininkių optinių savybių, juostinės sandaros ir fazinių virsmų fizikos. Su kolegomis paskelbė per 200 mokslinių straipsnių, įformino 17 išradimų ir 9 patentus. Parašė knygas (su bendraautoriais): „Elektros laboratoriniai darbai“ (1997), „Molekulinės fizikos laboratoriniai darbai“ (2001), „Optikos laboratoriniai darbai“ (2001), „Elektromagnetizmo pagrindai“ (2005), „Fizikinis eksperimentas kietojo kūno optikos mokslinėje laboratorijoje“ (2007), „Puslaidininkių feroelektrinių kristalų virpesių spektrų ir elektroninės struktūros tyrimas“ (2007), „Optikos kursas su matematika“ (2007), „Mechanikos laboratoriniai darbai nespecialistams“ (2009).
Prigimtis ir gyvenimas suformavo Algirdo, kaip sakoma, „auksinį“ charakterį. Tai buvo nuostabiai geranoriškas, gebantis spręsti konfliktus kompromisu, pastebintis tik teigiamas kolegų gyvenimo puses, optimistas, darbo ir mokslo entuziastas. Nors kiek ir paslaptingas, bet nuosaikiai nuolaidus. A. Audzijonis buvo puikus pedagogas, labai kruopščiai ir suprantamai išdėstydavo sudėtingiausius fizikos reiškinius, buvo studentų bene labiausiai mėgstamas profesorius. Jį geru žodžiu atmena ne vienas šimtas Fizikos fakulteto absolventų. Jo vadovaujami net septyni fizikai apgynė daktaro disertacijas, tapo docentais, profesoriais.
LEU Alumnų draugija dėl prof. Algirdo Audzijonio mirties reiškia užuojautą velionio žmonai Linai Adelaidai (Simanavičiūtei) Audzijonienei, kitiems šeimos nariams ir artimiesiems, bendradarbiams, buvusiems studentams, visiems pažinojusiems. Tebūna lengva jam Vilniaus kalnelių žemelė.