Ar susiformuos šiuolaikinės valstybės istorijos ir kultūros suvokimas?
Dalinuosi mintimis, kilusiomis grįžus iš labai prasmingo renginio, įvykusio Šiaulių pašonėje esančioje Bridų gyvenvietėje. Lietuvos Respublikos Seimo nario doc. dr. Stasio Tumėno ir Bridų bei Sutkūnų bendruomenių iniciatyva čia buvo pagerbtas ne tik Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai nusipelniusio išeivijos lietuvio – prelato Pranciškaus Mykolo Juro – atminimas jo 130-ųjų gimimo metinių proga.
Apie šią neeilinę asmenybę „Mokslo Lietuvos“ šių metų vasario 5 d. numeryje jau rašė mūsų bendradarbis dr. Raimundas Kaminskas („Dėl kunigo Pranciškaus Mykolo Juro atminimo įamžinimo Lietuvoje“). Straipsnyje pateikti pagrindiniai P. M. Juro biografijos duomenys ir kai kurie bibliografiniai šaltiniai. Todėl labai malonu, kad, metams ritantis į pabaigą, iškilaus tėvynainio atminimas pagerbtas ir jo gimtinėje.
Nebėra sodybos, kur gausioje šeimoje gimė Pranciškus Juras. Tik palaukėje išliko ąžuolas, išlaikęs sudėtingų laikų išbandymus. Kai kas iš senosios vietinių gyventojų kartos dar yra girdėjęs apie stiprų, gražiai tvarkomą P. Juro brolio ūkį, kurio klestėjimą, anot spėlionių, galbūt lėmė užjūryje gyvenusio kunigo parama. Tačiau kuo kunigas nusipelnė Lietuvai, kraštiečiai nieko nežinojo. Nieko nestebino ir tai, kad šio ūkio savininkas buvo nukankintas Sibire.
Pranciškus Mykolas iš Lietuvos išvyko dar 1912 m., pajutęs pavojų ilgiems metams likti carinės Rusijos kariuomenėje. Kunigo šventimus jis gavo Amerikoje dar po dešimtmečio. Apie tai, kad telkė lietuvių katalikų bendruomenes, nuolat rūpinosi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, atkūrus nepriklausomybę 1918 m., rėmė ten gyvenusius mokslininkus, jo tautiečiai nebuvo net girdėję. Kad be jo paramos vargu ar būtų pasirodžiusios žymiojo mąstytojo Antano Maceinos knygos, daugeliui iki pat pastarųjų dienų nebuvo žinoma.
Okupavus Lietuvą, net kalbėti apie išeivijos švietėjišką kultūrinę veiklą buvo uždrausta. Apie tai, kas nuveikta nepriklausomoje Lietuvoje, taigi ir apie ką rašė Stasys Šalkauskis arba Antanas Maceina, neminėjo joks sovietinių laikų informacijos šaltinis. Apie juos Lietuva išgirdo tik Atgimimo metais. Tik pradėjus giliau domėtis tautos kultūros raida, aiškintis iš lietuviškų gyvenviečių kilusių asmenybių šaknis, ėmė ryškėti tai, kas buvo užmiršta, o neretai svetimųjų net apšmeižta. Ir šiame renginyje Briduose susirinkę žmonės tik dabar išgirdo ir apie tokius iškilius kraštiečius kaip poetas Balys Auginas, Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinis, arba rašytoja Aurelija Balašaitienė, kurios vaikystė ir pirmieji jaunystės metai prabėgo Pavenčių dvare (netoli Kuršėnų). Vargu ar kas buvo girdėjęs ir apie kitą Šiaulių gimnazijos auklėtinį, vieną ryškiausių išeivijos prozininkų Vytautą Jakševičių-Alantą bei kt.
Kaip pavadinti naująsias gyvenviečių gatves?
Šiame renginyje vietos bendruomenių atstovai paminėjo unikalų, labai charakteringą reiškinį. Kai savivaldybės administracija pasiūlė vietos bendruomenėms išsirinkti gatvių vardus, daugeliui tai pasirodė labai sunkus uždavinys, nes jų atmintyje nebuvo jokios istorinės ar kultūrinės informacijos. Taip atsirado Dirbtuvių ir Pagrindinė, Klevų ir Slyvų, Pievų ir Lakštingalų bei panašūs gatvių vardai. O dabartiniai bandymai juos pakeisti net sukelia gyventojų nepasitenkinimą, nes tai reikalauja keisti dokumentus, gatvių pavadinimų lenteles, adresus ir kt. Žymių kraštiečių atminimo įamžinimas retai tampa svariu argumentu, todėl tenka ieškoti kitų, žinoma, nebūtinai blogesnių, sprendimų. Kai kuriose gyvenvietėse, kaip ir minėtuose Sutkūnuose, kuriami atminties parkai. Štai juose ir gali atsirasti paminklinės lentos ar net skulptūros, o vėliau susiformuoti ir žymiųjų kraštiečių paminėjimo tradicijos.
Nors ir nedora, užtat – pelninga…
Didžiausi sukrėtimai valstybes ištinka tada, kai tarp jų vadovų neišryškėja aiškiomis dorovinėmis savybėmis pasižymintys lyderiai. Kai įsivyrauja vadinamasis „ketverių metų kadencijos“ mąstymas, o dar blogiau, kai imama nebevertinti pamatinių žmonijos egzistavimo pagrindų, kai vienadiene nauda argumentuojami net esminiai sprendimai. Dar blogiau, kai šalia valstybės sienų susiformuoja agresyvūs diktatoriški sprendimai ir pasaulio stabilumui iškyla didžiuliai pavojai.
Kai kažkas mąsto tik apie tai, kaip padidinti eiliniuose rinkimuose dalyvausiančių šalininkų skaičių, galima laukti net sveiku protu nebepaaiškinamų sprendimų. Pavyzdžiui, kai Vyriausybės arba Seimo vadovai su nebeslepiamu cinizmu ima aiškinti, kad mėgautis svaigalais turi būti leidžiama vien iš pagarbos vos tik pilnametystės sulaukusiems asmenims, išnyksta bet kokios ribos tarp to, kas leidžiama ir kas vertinga, o kartais net labai pavojinga.
Yra, pavyzdžiui, dabartiniame Seime atsiradusi „laisvės“ (tiksliau, savivalės) grupuotė, kurios nariai, net pagal einamas pareigas privalantys rūpintis piliečių sveikata ir elgsena, viešai dalinasi patirtimi, vartojant narkotikus. Esą išbandė viską, kas tik tuo metu buvo net nelegalioje apyvartoje. Kokių dar absurdiškesnių „leidimų“ galima tikėtis jau netolimoje ateityje? Juk yra „verslininkų“, kurie pelnosi iš jaunimo polinkio viską išbandyti, neretai peraugančio į nuodijimąsi. Suprantama, kad pastarieji darys viską, kad net tokia žudikiška praktika tęstųsi. Kokios tokios praktikos pasekmės, jiems tikrai nesvarbu. Tokių neįtikinsi, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose net alkoholinius gėrimus galima įsigyti tik nuo 21-erių. Kai jiems tinka, mielai cituoja vakarietiškus pavyzdžius, bet, kai tai turi įtakos jų pelnui, daro viską, kad tokią praktiką nuslėptų.
Kas atsakingas už siekį, kad žmogus nebeturėtų savo tėvynės?
Neįmanoma prisiimti įsipareigojimų, kurių įgyvendinimo poreikis nekyla iš vietinių gyventojų. Ką tik absurdiškai pasibaigusi, labai dideliais finansiniais ir žmonių gyvybių praradimais paženklinta, nors neva Afganistano ekonominės ir kultūrinės pažangos siekiais grįsta karinė avantiūra – itin ryškus tokios praktikos pavyzdys. Kaip impulsyviai ji buvo pradėta, taip dar labiau spontaniškai ir net chaotiškai užbaigta.
Ką dabar daryti su šią šalį vėl užvaldžiusia Talibano grupuote, kol kas niekas nežino. Bet juk negali atsirasti teritorija, neturinti jokios teisėtos valdžios ir nepalaikanti jokių diplomatinių ryšių su likusiu pasauliu, besiremianti iškreipta sektantiška ideologija, valdoma nesiskaitant net su prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Kokias nelaimes dar teks išgyventi vietinių genčių nariams, anaiptol nevienodai vertinantiems pasaulėžiūros klausimus?
Kai mažiau nei prieš dešimtmetį pradėjo formuotis nauja migracinė politika, vargu ar patys jos autoriai galėjo numatyti pasekmes pasaulio ekonomikai, saugumui, kultūros raidai ir net visuomenės socialinei struktūrai. Iš pradžių, kaip ir buvo įprasta, migrantai plūdo iš vietovių, kuriose plito karo veiksmai ir juos dažniausiai lydintis kriminalinis chaosas. Šį kartą migracija spontaniškai persimetė į valstybes, kuriose politinė situacija buvo santykinai stabili, tačiau didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis – žemesnis už kaimynų. Pasklidus informacijai apie Vakarų valstybėse egzistuojančias pensijų ir socialinių išmokų sistemas, apie gana sėkmingą dalies migrantų įsikūrimą, susiformavo gana stipri motyvacija masiškai emigruoti.
Tačiau pasaulyje egzistuoja labai skirtinga etninė ir religinė kultūra. Žmonės yra pripratę prie savito klimato ir kitų gamtinių sąlygų. Asmenys, patekę į kitas valstybes, į kitą kultūrinę aplinką, joje gana dažnai sunkiai adaptuojasi. Daugelis jų nė negalvoja prisitaikyti prie tautos, kuri juos priglaudė, tradicijų. Ne vienos Europos valstybės dabartiniai lyderiai migrantų integraciją pirmiausia supranta kaip galimai pigios darbo jėgos šaltinį ir prievolę prie jų prisitaikyti vietiniams gyventojams. Iš čia kyla panieka tautos paveldui, persipinanti net su reikalavimu jo atsisakyti ir perimti atvykėlių papročius.
Jonas Jasaitis