Lapkričio 25 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusios Knygų mugės priemonių šurmulyje išsiskyrė šviesaus atminimo menotyrininko, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjo, daugelio premijų laureato habil. dr. profesoriaus Vytenio Rimkaus bibliografijos rodyklės (knygos „Vytenis Rimkus. Bibliografijos rodyklė“) pristatymas.
Renginyje dalyvavo jo žmona Česlava Rimkienė, duktė Janina Rimkutė-Budrienė, sesuo Elzbieta Bagdonienė, kolegos.
Bibliografijos rodyklės nėra dažnas reiškinys knygų leidyboje. Šio žanro spaudiniai savo laiku buvo vertinami įvairiai. Prisimename mokslininkų diskusijas tuometiniame Šiaulių universitete 2010 m., rengiant „Specialiosios pedagogikos ir psichologijos bibliografiją“ (sudarytojas – prof. habil. dr. Vytautas Karvelis, 1933–2011). Vieni pritarė, o kiti nepritarė tokios knygos leidybai. Tik išleidus šią bibliografiją, išaiškėjo nepritarusiųjų motyvai: pastarieji patys turėjo mažai publikacijų ir nenorėjo, kad tai matytų skaitytojai. Todėl minėtas bibliografijos išleidimo klausimas, kaip toje gerai žinomoje pasakoje, priminė karaliaus rūbus.
Ilgas kelias – nuo piešimo pamokų iki menotyros habilituoto daktaro
Vytenis Rimkus (1930–2020) gimė Šiaulių apskrityje, mokytojo ir visuomenės veikėjo Jaroslavo Rimkaus šeimoje. Pirmąsias piešimo pamokas gavo iš tėvo, gerai piešusio ir liejusio akvareles. Šiaulių berniukų gimnazijoje (dabar – Juliaus Janonio gimnazija) jį dailės mokė charizmatiškas Šiaulių menininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986).
V. Rimkus 1943–1944 m. lankė dailės studiją, kurioje dirbo dailininkai Teofilis Petraitis, Leonas Katinas ir kt. Buvo aktyvus gimnazijoje veikusios slaptos ryšininkų organizacijos narys. Laisvalaikiu domėjosi poezija, piešimu, tapyba. 1949 m. su šeima ištremtas į Sibirą. Ten už leidžiamą rankraštinį laikraštuką „Taiga“ ir kitus rankraščius Rytų Sibiro geležinkelio teismas V. Rimkų nuteisė aukščiausia – mirties – bausme, tačiau, remiantis tuo laiku galiojusiu įsaku dėl mirties bausmės panaikinimo, ši bausmė buvo pakeista į 25 metus darbų lageryje ir 10 metų tremties.
Grįžęs iš tremties, būsimasis menotyrininkas dirbo Šiaulių ATK-I dailininku apipavidalintoju. Studijavo tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) Iljos Repino dailės institute, kurį 1966 m. baigė su pagyrimu. Mokėsi šio instituto aspirantūroje. 1974 m. apgynė dailėtyros kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Dirbo dėstytoju tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Vėliau Maskvoje apgynė menotyros habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvių liaudies skulptūra: raiška ir funkcionavimas“ ir tapo pirmuoju šios srities habilituotu daktaru Lietuvoje.
Bibliografijos rodyklė – mokslininko aktyvumo veidrodis
Profesoriaus V. Rimkaus darbų bibliografija – unikali keliomis prasmėmis. Pirma, publikacijų gausa – 3946 publikacijos. Iki jo nebuvo ir vargu ar atsiras tokį įdirbį turintis profesorius ne tik buvusiame Šiaulių universitete, bet ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Antra, bibliografija iliustruoja šio žmogaus aktyvumą ir platų, susijusių su menu ir kultūra, interesų ratą. Šios bibliografijos rodyklės sudarytoja Rasa Streckienė, susisteminusi V. Rimkaus darbus, sudėjo juos į skyrius: „Knygos ir brošiūros“, „Parengti, sudaryti darbai“, „Darbai, parengti su kitais autoriais“, „Straipsniai enciklopedijose ir žodynuose“, „Straipsniai, komentarai ir kiti tekstai“, „Kita mokslinė veikla“, „Parodos“, „Literatūra apie Vytenį Rimkų“. Visuose skyriuose medžiaga dėstoma chronologiškai. Bibliografijos rodyklę papildo ir kiti skyriai: „Vytenio Rimkaus straipsnių, knygų dalykinė-teminė rodyklė“, „Vytenio Rimkaus slapyvardžiai ir kiti kriptonimai“.
Rengiant rodyklę, naudotasi paties prof. V. Rimkaus surinkta medžiaga, Lietuvos integralia bibliotekų informacijos sistema (LIBIS), Nacionalinės bibliografijos duomenų banku (NBDB), Virtualia kultūros paveldo sistema (epaveldas.lt), Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos elektroniniu katalogu ir kartoteka „Šiaulių kronika“, LNB bibliografijos Lietuvos periodinės spaudos straipsnių baze (1994–2002 m.), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kortelių vaizdų katalogu, Lietuvos akademine elektronine biblioteka (eLABa) bei Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fondais.
Slapyvardžių ir kriptonimų mįslė
Studijų metais po lankytų įvairių parodų apie jas susidomėję skaitydavome Šiaulių miesto laikraštyje. Mums tada atrodė, kad apie meno darbų parodas rašė nemažas būrelis žmonių, tarp kurių dažniausiai buvo pastebima R. Vytaičio pavardė. Parodas dažniausiai pristatydavo Vytenis Rimkus, kurį gana seniai pažinojau.
Apžvelgdami didesnį ar mažesnį susirinkusiųjų būrelį, bandydavome įminti, kuris iš jų yra R. Vytaitis, taip sklandžiai ir suprantamai rašantis apie mieste vykusias meno parodas. Šios publikacijos ne vienam studentui buvo lyg menotyros pradžiamokslis, nes savo patirtus įspūdžius lygindavome su parodų aprašymais ir vertinimais. Buvome labai nustebę, kai minėtos bibliografijos rodyklės skyriuje „Vytenio Rimkaus slapyvardžiai ir kriptonimai“ tarp 21 jo vartoto slapyvardžio ir kelių slapyvardžių, kuriuos sudaro autoriaus pavardės ir vardo pirmosios raidės – kriptonimų, radome taip seniai pažįstamą Vytaičio slapyvardį, kuriuo pasirašyta net 412 publikacijų.
Nesuprasdamas, kam reikėjo slėpti savo pavardę, paskambinau p. Česlavai Rimkienei, kuri papasakojo detektyvą primenančią istoriją. Pasirodo, kad tuo metu tremtinių ir kitų „nepatikimų“ žmonių pavardės buvo įtrauktos į specialius sąrašus. Grįžusiems iš tremties iškildavo daug sunkumų. Buvo sunku įsidarbinti, kildavo ir kitokių problemų. Pavyzdžiui, pradžioje pačiai Č. Rimkienei buvo neleista įsidarbinti net gatvių šlavėja. Vėliau, dirbant Šiaulių kukurūzų perdirbimo įmonėje, už gamybinius rodiklius jos nuotrauka pateko į tuometinę miesto garbės lentą. Tačiau ten neišbuvo net priklausomo laiko, nes, sužinojus apie tremtį, nuotrauka buvo pašalinta.
Pasirašius tekstus tikrąja tremtinio pavarde, jie dažniausiai būdavo atmetami, nors apie politiką juose nebuvo net užuominos. Patarus vienam žurnalistui, Vytenis Rimkus pradėjo naudoti įvairius slapyvardžius. Taip jo publikacijoms atsivėrė „žalia gatvė“.
Paminklu menotyrininkui vadinama knyga
Jau paminklu įvardintą, deja, tik šimtu egzempliorių tiražu knygą „Vytenis Rimkus. Bibliografijos rodyklės“ išleido Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Knyga apima profesoriaus 1940–2020 metų darbus. Įspūdinga ir leidinio apimtis – 320 puslapių. Pristatant knygą, Povilo Višinskio bibliotekos direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas pastebėjo, kad tik Lietuvos filosofo, politikos ir visuomenės veikėjo Romualdo Ozolo (1939–2015) bibliografija, užimanti 350 puslapių, savo apimtimi lenkia šią rodyklę.
Pratarmę parašė bibliografijos rodyklės sudarytoja Rasa Streckienė. Išsamią apžvalgą apie Vytenį Rimkų pateikė tuometinio Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas profesorius Vaidas Janulis. Jis atkreipė skaitytojų dėmesį į platų šio autoriaus tyrinėjimų lauką: lietuvių tautodailė, mėgėjų dailė, šiuolaikinės tautodailės problemos, profesionalioji Lietuvos dailė, provincijos dailės reiškiniai, tremtinių ir politinių kalinių menas bei kita kultūrinė veikla.
Leidinį redagavo Robertas Gedrimas, maketavo dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, papuošusi knygą nepublikuotais piešiniais ir kita vaizdine medžiaga iš Česlavos Rimkienės Povilo Višinskio bibliotekai dovanoto prof. V. Rimkaus asmeninio archyvo. Bibliotekos direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas pažadėjo, kad Vytenio Rimkaus mokslo palikimui bus skirta patalpa, kurioje visa tai bus pristatyta ne tik moksliniams tyrimams, bet ir plačiajai visuomenei.
Meno istorikai ir menotyrininkai šioje knygoje ras daug analitinių straipsnių, meno knygų recenzijų ir nuorodų. Jos išleidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Prof. habil. dr. Vytautas Gudonis