Šiuolaikinė lietuviška pasaka
„Seniai, seniai gyveno senelis ir senelė.“ Taip prasideda daugelis mūsų pasakų. Bet šiai pasakai tokia pradžia netinka. Laikai pasikeitė ir dabar vartojamas esamasis laikas. Taigi…
Mažame namuke gyvena senelis ir senelė. Ir sklypelis – mažas, tik 4 arai. Tame namuke užaugo vaikai ir vaikaičiai. Žemė buvo „lengva“, taigi net žolė neaugo. Nusprendė tada visi auginti pušeles. Ne pupą, kaip įprasta pasakoje. Vėjas atnešdavo ir pabarstydavo sėkliukes, saulutė pašildydavo, lietutis palaistydavo, taip ir išdygdavo pušelės. Vaikams tekdavo jas laiku paremti, patiesinti, palaistyti.
Laikas bėgo… Užaugo vaikai, užaugo ir pušelės. Lieknos, gražios, į dangų besistiebiančios. Vaikaičiams tai buvo rojaus kampelis. Bet… viena pušelė užaugo per daug arti namuko. Nors ir kaip visi stengėsi atrasti jai vietos toliau augti, bet ji vis tiek pradėjo ardyti stogą. Ji buvo labai lanksti ir, pučiant vėjeliui, siūbuodavo. Gražiai siūbuodavo, tačiau, vis liesdama stogą, susižeidė savo grakštųjį liemenį, o ir stoge atsirado plyšys. Labai visiems skaudėjo širdelės, bet neišgalvojo, kaip pušelę išsaugoti. „Reikia pjauti“, – pasakė konsultantai. R e i k i a.
Be leidimo pjauti pušelės negalima. Seneliai parašė prašymą vietinei valdžiai, prasidedant vasarai. Seneliai buvo seni, taigi surado, ir kas pušelę nupjaus. Ramiau pasidarė, nereikės matyti, kaip ji krinta. Deja, leidimo pjauti negavo, nes pasirodo, kad toje vietoje, kur seneliai gyvena, dokumentuose yra pažymėtas miškas: nėra jokio namuko, nėra kiemo, priešingai negu senelių dokumentuose.
„Kreipkitės į miškų ūkį“, – tarė rajono valdžia. Nuvažiavo seneliai su visais dokumentais į miškų ūkį. Ten dokumentus pažiūrėjo, pavartė ir pasakė, kad jie… nieko negali padaryti. Nusiuntė senelius į dideliame mieste esantį miškų institutą. Seneliai nuvažiavo. Ten jie paliko dokumentus, kuriuose buvo pažymėta, kad tame sklypelyje yra namukas, aikštelė ir užaugintos pušelės. „Gerai, svarstysime“, – pasakė specialistas.
Mėnuo praėjo… Seneliai skambina specialistui, klausdami, ką jiems daryti. „Dar negalime jums nieko atsakyti. Trūksta dokumentų“, – pasakė specialistas ir išvardijo visą sąrašą dokumentų, kuriuos dar reikia atsiųsti.
Nusiuntė seneliai visus jiems rūpimus dokumentus ir vėl laukia. Palaukė ir vėl skambina. „Atsiųsime iš instituto komisiją, kuri patikrins situaciją vietoje“, – pasakė specialistas. Rugsėjo mėnesį net du specialistai atvažiavo. O atvažiavę nustebo, kad čia tikrai yra namukas ir aikštelė, ir pušelė prie pat namo. Padarė iš visų pusių nuotraukas ir išvažiavo. Vos spėjo seneliai išvažiuojančių paklausti, ką jiems daryti. „Laukite atsakymo, – paaiškino specialistai. – Dabar šiuos dokumentus apsvarstysime skyriuje ir, jeigu skyriaus vadovas nuspręs, kad čia – ne miškas, visus dokumentus atiduosime svarstyti instituto tarybai ir jūs gausite atsakymą.“ Pasakė ir išvažiavo.
Linguoja pušelė, skauda jai sužeistą liemenį. Ir seneliams skauda, kad reikės pjauti šią gražuolę. O laikas bėga. Visą vasarą važiavo iš miško miškovežiai, prikrauti lieknų pušelių kamienų. Retėjo, o kai kur ir visai išnyko „saugomų“ miškų plotai. Sunku suvokti seneliams, kodėl taip yra.
Pagaliau paštininkas atneša laišką, kuriame parašyta, kad institutas pripažįsta, jog namukas yra, aikštelė yra, o tie 4 arai iš tiesų yra ne miškas, o namų valda. Apsidžiaugė senelis, lyg gaidys grūdą atradęs: „Dabar jau galima kviesti avarinius kirtėjus.“ Paėmęs telefoną, pranešė senelei, kuri tuo metu buvo išvykusi, žinią senelis. „Ne, ne, – sustabdė senelė senelį. – Negalima, juk pirmiausia reikia gauti leidimą.“
Ir vėl seneliai rašo prašymą nupjauti pušelę vietinei valdžiai. Vietinė valdžia perduoda prašymą aukštesnei valdžiai. Aukštesnioji valdžia apie prašymą informuoja regioninio parko valdžią ir sudaro bendrą komisiją, kuriai paveda išspręsti labai aktualų šiuo metu pasaulinės reikšmės klausimą, nes nuo to galbūt priklauso ir klimato atšilimo problema.
Važiuoja iš regioninio parko ir aplinkinių miškų dejuojantys nuo svorio miškovežiai su prikrautais pušelių kamienais. Dejuoja ir verkia keliai, kuriais jie važiuoja. Liūdi ir seneliai, žiūrėdami į laužomą stogą, sužeistą pušelę, ir meldžia Dievą, kad nebūtų stipraus vėjo. Pagaliau kartą, jiems nebūnant namuose, atvažiavo komisija iš regioninio parko ir aukštesniosios valdžios. Apžiūrėjo, pamatavo ir išvažiavo.
Taip ir spalio ketvirtoji diena atėjo. Atėjo ir laiškas iš aukštesniosios valdžios, kad ši pušelė yra per plona ir jos kirtimui… jokio leidimo nereikia. Gavo seneliai leidimą nukirsti dar vieną pušį, kuri, pakilus dideliam vėjui, kelia grėsmę stogui. Leidimas galioja vienerius metus.
Atsiduso seneliai ir taip liūdna jiems pasidarė. Keturis mėnesius „vaikščiojo“ popieriai nuo vieno specialisto prie kito. Dvi komisijos atvažiavo. Matavo, skaičiavo, fotografavo. Klausimą sprendė septyni skyriai, o pasirodo, kad pušelė – per plona ir leidimo jai nupjauti nereikia. Tai gal dėl to ir pjauna regioninio parko pušeles, dar jų kamienams nepasiekus 32 centimetrų skersmens? Gal dėl to ir pjaunamas nesubrendęs miškas?
Liūdni sėdi seneliai prie namuko, mintimis grįždami į kaimo mokyklą, kurioje vaikystėje mokėsi ir klasėje deklamuodavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“:
Ir ant lauko pliko
Kelios pušelės apykreivės liko…