Nesvarbu, kiek metų jau sulaukei, po kurio laiko atrodys, kad jie pralėkė per daug greitai. Net jei tave visą gyvenimą kamavo ligos ar neįgalumas. Neseniai „Mokslo Lietuvos“ pašte vėl pasirodė eilinis rašinys apie sveikatos priežiūrą, kuriame bandoma apžvelgti šią sveikatos priežiūrą tik paslaugos aspektu, tarsi prekybos centre ar sendaikčių turguje: „Parduodu – perku.“
Bet sveikatos nenusipirksi. Tai tavo paties turtas, kurio niekada nebus kuo pakeisti. Kito gyvenimo nebus. Gali tik savąjį prailginti, sutrumpinti arba visai prarasti. Bet kai stebime bendrapiliečių elgseną, kartais susidaro vaizdas, kad didžiausio savo turto vertės nesuvokiame. Jau seniai laikas apie tai kalbėti visapusiškai: ne tik medicinos ar gamtos mokslų, bet ir ekonomikos, švietimo, kultūros ir dorovės, filosofijos ir daugeliu kitų sričių aspektu.
Šeima ir gimtinė – nepakeičiamos
Suprantama, kad sveikos gyvensenos pradmenys diegiami šeimoje. Švari aplinka, sveika mityba, taisyklingas darbo ir poilsio režimas, dalykiški ir nuoširdūs šeimos narių santykiai (pirmiausia – pagarba vienas kitam) ugdo tai, ką vargu ar atstos kiti gyvenimo tarpsniai. Joks ikimokyklinis ugdymas to nepakeis: ko namuose neišmokai, net geriausias darželis nekompensuos. Gyvenimas praeis šeimoje. Galima, kiek tik nori, diegti privalomą (prievartinį) ikimokyklinių institucijų lankymą, bet tėvų poveikio niekas neatstos. Ir patys tėvai turi besąlygiškai suvokti, kad jų įtakos vaikui niekas nepakeis – pradedant nuo elementariausių higienos įgūdžių. Čia susiformuoja vertybių sistema, giminės ir gimtinės, bendruomenės ir net valstybės suvokimas.
Jau kuris laikas sociologiniai tyrimai rodo, kad valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje) vis įžūliau kėsinamasi į šeimos instituciją, brukant „partnerystės“, vienalyčių „santuokų“ ir panašius absurdiškus pakaitalus. Tegu gyvena kokie nors individai, kaip patys įsivaizduoja, bet tegu nebando aiškinti, kad šeima yra „bet kas“. Niekas prievarta neverčia kurti šeimos, bet jei turi dviratį ar paspirtuką, nieko neįtikinsi, kad tai – automobilis arba lėktuvas. Viena svarbiausių šeimos funkcijų – žmonijos atsinaujinimas. Ir tai yra viena svarbiausių pasaulio gyvybinių problemų.
Gyventojų skaičiaus Europoje mažėjimas, visuomenės senėjimas yra vieni iš didžiausių Europos rūpesčių. Kažkada A. Merkel paskleista hipotezė, kad imigracija aprūpins Europą pigia darbo jėga, seniai virto ne tik šios veikėjos karikatūra. Kai žmogus priverstas apleisti savo gimtinę, didžiulių socialinių, kultūrinių ir ekonominių problemų kyla ne tik jam pačiam. „Betaučių“ individų ugdymo tendencija negali prisidėti prie pasaulio pažangos. Vienintelė išimtis – kai žmonės priversti bėgti iš savo namų dėl karo grėsmės, religinio ar politinio persekiojimo. Tačiau tarptautinės bendrijos pastangomis kuo greičiau nutraukus konfliktą ir besąlygiškai nubaudus jo sukėlėjus, migrantams turi būti sudaryta galimybė grįžti į savo namus, į savo tautinę ir kultūrinę aplinką.
Taikos sąlygomis kiekviena tauta sukuria sau palankiausias sąlygas. Aišku, niekas žmogaus netemps atgal į gimtinę, jei jis, svetur būdamas, ten prigijo, sukūrė šeimą, rado labiausiai jo lūkesčius atitinkantį darbą arba kitos vietovės klimatinės sąlygos atitinka jo sveikatos būklę. Pasaulis jau seniai yra judrus, bet nedera skatinti benamių klajoklių gyvensenos. Didžiąją pasaulio dalį sudaro valstybės, o valstybė yra tautos namai.
Žinios apie sveiką gyvenseną – itin menkos
Bendrojo ugdymo institucijose gauname elementarių žinių apie kūno sandarą, mitybą ir pan. Tačiau gyvenimas rodo, kad šių žinių nepakanka, kad galėtume gyventi sveikai. Mus kasdien pasiekia informacija apie besikeičiančias madas ir net gyvenimo būdą. Tačiau iš viešosios erdvės atklydusios žinutės, deja, nesusilieja į nuoseklų srautą, kuris leistų džiaugtis gyvenimo pilnatve. Kai kurie mūsų poelgiai, nors gal ir atrodo patrauklūs ar net madingi, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip sveikatos žalojimas. Kuo galima pateisinti tai, kad Lietuvoje rūko kas trečias? Kam iš rūkorių nežinoma, kad tai kenkia, kad tai mažiausiai dešimtmečiu nubraukia žmogui skirtus visaverčio gyvenimo metus. Bet ar kuri į cigaretes jau įjunkusi paauglė susimąsto, kad dar nesulaukus keturiasdešimties jos odai atsikurti nebepadės jokia kosmetika, kad ji niekada nebeturės sveikų dantų, kad bučiuojantysis ją pasijus, lyg kažkas jo lūpas panardintų į pilną nuorūkų peleninę?
Savęs nesaugantis individas vis bando veblenti, kad „mano kūnas – mano nuosavybė“. Kas nuolat primena visuomenei, kiek valstybei kainuoja rūkorių gydymas, bandymai dar bent kiek pratęsti jų gyvastį, kad suvoktume, jog pasiteisinimas, kad rūkoriai moka mokesčius, yra niekinis? Iš jų gauti pinigai nepadengia net dešimtadalio išlaidų. Tai, ką, gelbėdama rūkorius, išleidžia valstybė, yra tarsi vėjais paleisti pinigai, kuriuos buvo galima skirti visuomenės gerovei, taigi ir gyvenimo prailginimui. Joks rūkalų akcizų didinimas nepadengia išlaidų, kurias sukelia rūkymas. Tai kas trukdo tautai tapti nerūkančiai? Kiek vien dėl tokio nusiteikimo laimėtume…
Yra ne viena knyga, ne viena oficiali ataskaita apie tai, kiek žmonijai kainuoja jos pačios kvailumas. Bet kas apie tai visuomenei nuolat primena? Kada paskutinį kartą tokią informaciją girdėjome per žiniasklaidos kanalus? Sakoma, kad sveikatai žalingų įpročių skatinimas yra labai pelningas verslas, betgi kuris verslas sąmoningai kenkia žmonijai? Kaip jį galima pateisinti?
Labai seniai diskutuojama, kad dar bendrojo ugdymo sistemoje žmonės turėtų suvokti ir medicinos pagrindus. Tačiau tokio mokymo dalyko vis nėra. Kodėl? Net tada, kai Lietuvoje buvo kuriama Tautinės mokyklos koncepcija, šis pasiūlymas liko blankiame užribyje. Taigi ką matome visuomenės elgsenoje? Štai tik pora pavyzdžių. Visi žino, kad Brazilijos ir Lietuvos klimatas – skirtingas, kad mes gyvename ne atogrąžų zonoje, tačiau ką apie merginų išprusimą liudija madų, atklydusių iš atogrąžų, mėgdžiojimas? Lauke – per dvidešimt laipsnių šalčio, o tūla mergužėlė puikuojasi trumpa palaidinuke, rodydama nuogą stuburą. Kokią kainą jai už tai teks mokėti? Jei vasaros dieną dar galima bent kiek pateisinti suplyšusių džinsų dėvėjimą, tai kuo pagrįsti tokią, atsiprašant, madą, slampinėjant šaltyje? Mada? Bet juk tai buvo madinga pokariu, pankų laikais, t. y. prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius. Ir nuo kada suplyšęs drabužėlis yra pasigėrėjimo šaltinis? Beje, pastaroji mada sugrįžta jau ne pirmą kartą.
Puikus dalykas – kosmetika. Tik kas susimąsto, kuris kosmetikos produktas tinka jo odos tipui? Ir kai studentei dar tik aštuoniolika, ar tikrai reikia veidelį teplioti ta kosmetika? Jeigu profesionalas pasikalbėtų apie tai net su subrendusiomis pirkėjomis, tikriausiai pakrauptų suvokęs, kad absoliučios daugumos žinios apie odos priežiūrą lygios… „absoliučiam nuliui“. Tai kaip čia taip, kad net apie savo veido grožio išsaugojimą nieko neišmanome? Nieko neišmanome ir apie kūno svorio kontrolę, apie dietas, kurios daugeliui bandančių jomis naudotis visai netinka.
Įžengėme į ketvirtą savos atkurtos valstybės dešimtmetį. Permainos, gražiai atėjusios į mūsų buitį, nebenuginčijamos. Tik reikia gebėti jomis nuoširdžiai pasidžiaugti. Nejaugi tik su liūdesiu prisimintume, jei jų netektume? Bet ar dabar mūsų gyvenime ne per daug pagiežos, pykčio ar net paprasčiausio pavydo, nepasitikėjimo? Svečiuojantis Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse, pirmiausia į akis krinta šypsena, atviras žvilgsnis, geranoriškas nusiteikimas. O ką pastebime daugelio savo bendrapiliečių elgsenoje? Ar nesusidaro įspūdis, kad juos kažkas labai nuskriaudė arba net įsiutino? Juk ir Vakaruose nėra dangiškos palaimos visiems, bet kodėl jų veidai padabinti šypsenomis? Paklauskime patys savęs, į kokį praeivį visada maloniau žvelgti – į besišypsantį ar „surūgusį“. Gal jau dauguma susimąstome, kad gebėjimas valdyti emocijas, išsaugoti giedrą nuotaiką yra nebe stipriausias veiksnys sveikatai išsaugoti?
Žinoma, pastaruoju metu, kai mus tiesiog užgriuvo absurdų krioklys, išlaikyti šypseną ir ramią savijautą vis sunkiau. Bet apie tai – kitame mūsų pokalbyje.
Jonas Jasaitis