Pati didžiausia Lietuvos strateginė problema yra žmonių išteklių praradimas. Kai 1989 m. spalio 7 d. įkūrėme Lietuvos mokslininkų sąjungą, vylėmės, kad netrukus turėsime 4 mln. gyventojų. Juk tada turėjome 3,7 mln. Tikėjomės, kad, atkūrus nepriklausomybę, kursis gausesnės šeimos, grįš bent dalis išeivių (žinoma, tik dalis, nes dauguma jų jau tuo metu buvo mirę arba labai nusenę, nes jie išvyko iš Lietuvos 1944–1949 m.). Vis tik 4 milijonai Lietuvos piliečių buvo realus siekinys. Tačiau atsitiko priešingai: jau pradėjome skaičiuoti antrą milijoną išvykusių. 2020 m. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje turime tik 2,72 mln. gyventojų.
Pagrindinė emigracijos priežastis yra ne materialinė (esą Lietuvoje sunku pragyventi). Dauguma išvykusių pripažįsta, kad, jei Lietuvoje būtų dirbę tiek, kiek dirba Norvegijoje arba Jungtinėje Karalystėje, ir čia būtų uždirbę daugiau, o jų faktinės išlaidos Lietuvoje būtų buvusios mažesnės. Pagrindinė emigracijos priežastis yra jaunimo „išsitautinimas“ ir „nusipilietinimas“. Jie nebesuvokia, ką reiškia būti piliečiu, kam jiems reikalinga sava valstybė. Šiuo metu daliai išvykusių teko tapti ne „pasaulio piliečiais“, o pasaulio prašalaičiais, neturinčiais savo tėvynės, savo šeimos namų. Kai kurie iš jų nenori atlikti karinės tarnybos Lietuvai, kai kurie, atsidūrę kitose šalyse, aiškina, kokia tariamai bloga esanti dabartinė Lietuva. Jie net kalba laužyta svetima puskalbe Globish, nes ir anglų kalbos neišmoko taip, kaip derėtų išsilavinusiems, savigarbos nepraradusiems asmenims. Tai liudija apie labai gilią vertybių krizę, kai asmuo mato tik trumpalaikę asmeninę naudą.
Pagyvenęs kitose šalyse kartais net dešimt metų ar dar ilgiau, neretas pajunta, kad norėtų grįžti, kad kitoje šalyje vis tiek liks svetimas. Tačiau grįžimas yra labai sudėtingas procesas. Lietuvoje nėra ilgalaikės regioninės politikos, dalis regionų laikomi neperspektyviais. Tokie teiginiai visiškai neatitinka tikrovės. Yra tik regionai, kurių raidos galimybės – dar neatskleistos. Lietuvoje nėra nei cunamių, nei žemės drebėjimų, turime visus keturis visaverčius metų laikus, didžiulę gamtos įvairovę ir gausybę jos išteklių. Maisto produktai – vieni iš geriausių pasaulyje. Lietuva seniai nebėra buvusios sovietinės imperijos užkampis.
Siūlomi tyrimo klausimai:
– Ką turi daryti Lietuvos valdžios ir savivaldos institucijos, suinteresuotų šalių grupės ir joms atstovaujančios organizacijos, kad Lietuvos piliečiai liktų Lietuvoje, o išvykę – grįžtų?
– Kaip suformuoti pilietinę visuomenę, aktyviai ir rezultatyviai dalyvaujančią, kuriant savo valstybės ateitį?
Planuojamo tyrimo tikslinės grupės:
1) jaunieji Lietuvos piliečiai (trys amžiaus grupės: 15–18 metų (moksleiviai); 19–25 (studentai); 26–35 metų (jaunos šeimos),
2) darbingi piliečiai (35–55 metų),
3) vyresnio darbingo amžiaus piliečiai (55–65 metų),
4) dirbantys pensininkai.
Tyrimo metu bus analizuojama:
1) kuri dalis gyventojų planuoja emigruoti,
2) koks suformuotas gyvenimo svetur ir gimtinėje įvaizdis,
3) kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad išvykusiems susiformuotų motyvacija sugrįžti į Lietuvą,
3) kaip galima keisti Lietuvos piliečių požiūrį į save, savo ateitį, tautą ir valstybę.
Tyrimo koordinatorius – dr. Jonas Jasaitis