Šių metų lapkričio 22 d. sukako 130 metų, kai mirė gydytojas, publicistas, knygnešys, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Julius Aleksa.
Nuotrauka žurnalo „Lietuvių dienos“ viršelyje
Jaunystės takai
Julius Aleksa gimė 1855 m. ar 1858 m. (tikslios gimimo datos nėra pavykę surasti) Kumetiškių gyvenvietėje, Sūduvos krašte, turtingų ūkininkų Jono Aleksos (1812–1885) ir Elžbietos Monkevičiūtės-Aleksienės (1824–1886) šeimoje. Juliaus Aleksos tėtis buvo 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, sunkiai sužeistas viename iš mūšių su caro kariuomene. Grįžęs į gimtąją Sūduvą, savo sodyboje įkūrė lietuviškų knygų slėptuvę, kurioje laikė draudžiamą spaudą ir ją platino giminaičiams bei bičiuliams. Tad Julius dar vaikystėje iš tėvų išgirdo pasakojimų apie lietuvių patriotizmą, jų pasiaukojimą ir sąžiningumą, Lietuvoje buvusius sukilimus prieš okupacinę Rusijos valdžią, tautiečių trėmimą, kratas ir areštus, kurie neaplenkė ir Aleksų namų. Toks auklėjimas suformavo ypatingas Juliaus tautines nuostatas, kurių jis vėliau gyvenime niekada nepakeitė.
1879 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, Julius Aleksa įstojo į Varšuvos imperatoriškojo universiteto Medicinos fakultetą. Tuo metu, kai studijavo Lenkijos sostinėje, pasipriešinimo carizmui nuotaikos tarp daugelio visuomenės veikėjų buvo itin stiprios. Nuo pirmų studijų mėnesių Julius įsitraukė į Varšuvoje veikusį anticarinį judėjimą. 1883 m. už ryšius su ,,Proletariato“ organizacija jis buvo pašalintas iš universiteto, bet, kaip ir daugelis pašalintų studentų, malonės prašymo carui nerašė. Vėliau buvo vėl priimtas į universitetą ir jį baigė 1885 m.
Grįžo į Lietuvą
Baigęs medicinos studijas, J. Aleksa grįžo į gimtinę. 1887–1889 m. dirbo gydytoju Vladislavove, kurį vietiniai vadino Naumiesčiu (dabar – Kudirkos Naumiestis), 1889–1891 m. – Aleksote (dabar – Kauno miesto dalis). Dalyvavo Tautiniame lietuvių sąjūdyje. 1885–1891 m. platino draudžiamą lietuvių spaudą, rašė ,,Varpui“ ir ,,Vienybei lietuvninkų“. Rinko lietuvių tautos dainas ir jų melodijas, pirmasis sudarė didelį botanikos lietuvių-lotynų kalbų žodyną. Negailėdamas jėgų, gydė žmones. Neimdamas jokio mokesčio, ypač daug padėjo vargingiems tautiečiams. Pats niekada nesiskųsdavo savo negalavimais, nuovargiu ar kitais gyvenimo rūpesčiais.
1891 m. už patriotinę veiklą buvo įkalintas Varšuvoje. 1891 m. lapkričio 22 d. J. Aleksos gyvybė užgeso amžiams. Liko daug jo neužbaigtų darbų ir neišsipildžiusių svajonių. Rankraščiai po J. Aleksos mirties dingo, o jo kapo neliko nė žymės…
Bičiulių prisiminimai
Vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio judėjimo veikėjų ir ideologų, rašytojas ir publicistas Vincas Kudirka 1892 m. ,,Varpe“ rašė: „Tikėjausi atrasti kuriame nors lietuviškame laikraštyje ilgesnį aprašymą gyvenimo mirusio pernai dr. Aleksos. <…> O vienok tas žmogus, kaipo tvirtas lietuvis ir darbininkas ant lietuvybės dirvos, užsitarnavo platesnės vietos lietuviškame laikraštyje. <…> Štai pasisuko netikėtai žandarai, perkratė jo gyvenimą ir jį patį išvežė į Varšavos citadelę nežinia už ką. Citadelėje pabuvo gana ilgai ir tapo išleistas kaipo žmogus, ant kurio buvo paduotas neteisingas skundas, vienok sugrąžinimas liuosybės nesugrąžino praleisto laiko, rūpesčių ir pažeistos per tai sveikatos. Sugrįžęs iš citadelės, neužilgo susirgo, o 22 lapkričio numirė 34 metuose savo amžiaus. Palaidotas ant Kauno kapinių. Julius Aleksa buvo tvirto būdo žmogus, didei darbštus ir mylintis savo motiną Lietuvą. Labai daug laiko pašvęsdavo besilavinimui vaistininkystėje. <…> Stipriai rėmė ir gynė lietuvystės reikalus, rinko lietuviškų dainų gaidas. <…> Žinau, kad buvo parengęs lietuviškas dainas su gaidomis dėl spaudos, tik nesuspėjo, užklupus giltinei…“
P. Wytenus nuotr.
Rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, prisimindama lietuvių tautinio judėjimo savimonės žadintoją ir šviesuolį daktarą Julių Aleksą, 1927 m. rašė: ,,Iš jo (Juliaus Aleksos – V. A.) pirmą sykį išgirdau mūsų tautinio judėjimo pradžią: apie Basanavičių, apie Kudirką, apie tai, kad ,,Tėvynės Varpai“ – Kudirkos plunksnos. Menu tvirtai, kaip man sakė, jog jis pasirašo A. J. ir Aitvaras. <…> Visos tos žinios buvo man anuomet, kas Kolumbui – Amerikos atradimas. <…> Gi mano ypatumas, kad prie manęs limpa įvairiausio plauko pavargėliai, vargdieniai. Tai teko man nemaža tokios rūšies ligonių nusiųsti prie daktaro (Juliaus Aleksos – V. A.). Priiminėjo rytais. Ir visi, mano siunčiami, džiaugėsi jauno daktaro patarimais; ir už pažiūrėjimą brangiai neimdavo, o dažnai įsitikinęs, kokie ligonio turtai, ir visai užmokesčio nereikėjo. Suėję daug tarėmės apie tautos vargus, stoką darbininkų; tokius pasikalbėjimus daktaras baigdavo paprastai pakeltu nusiteikimu: ,,Todėl dirbsime už dešimtis!” <…> Šitai praslinko keli mėnesiai. Gruodžio mėnesį gaunu ,,Varpą“… su daktaro Juliaus Aleksos nekrologu. Mudvi dvi su Karolina (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ištikima tarnaitė – V. A.), užsidariusios kambariuke, tyliai tyliai, niekieno nematomos, apverkėm tą mūsų tėvynės ir šiaip apniukusiose padangėse užgesusį žiburėlį. Dėdė (Antanas Chodakauskas – V. A.), sužinojęs tokią naujieną, apsiblausė. <…> Tai vienas pirmo fronto kareivių, kovojusių už tėvynę, 1927 metais sukanka 25 metai nuo jo mirties. Gal ir jo kapas nepaliks užmirštas?“
Tyrinėtojams…
Literatūrologas Vincas Kuzmickas apie J. Aleksos parašytus straipsnius ir kitus kūrinius dar 1966 m. priminė tyrinėtojams: ,,Ar jie iš tiesų priklauso A. Vilkutaičio plunksnai, ar tai kurio nors jo kraštiečio kūriniai, nustatyti bus galima, kai bus ištirti ir susilauks monografijų šiuo metu primiršti XIX a. pabaigos lietuvių rašytojai, Julius Aleksa-Alfas (1855–1891) ir kiti. <…> Visai dar netyrinėtas Juozo Andziulaičio-Kalnėno palikimas. Jau dabar aišku, kad, sekant V. Biržiškos bibliografija, K. Nastopkos sudarytame J. Andziulaičio-Kalnėno ,,Raštuose“ nespausdintų darbų sąraše esama ir Juliaus Aleksos kūrinių. J. Aleksos išaiškinti ir žinomi slapyvardžiai: Alfas, Aitvaras, Atgaivis ir kriptonimai: A. J., J. A…“
Valentinas Aleksa