(Vytauto Stašinsko 115-osioms gimimo metinėms prisiminti)
Nuotrauka žurnalo „Lietuvių dienos“ viršelyje
Lietuvos Respublikos diplomatas Vytautas Stašinskas buvo pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas prie Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) ir dirbo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke nuo 1964 iki 1967 m. Nepaisant daugelio nuopelnų, jis yra vienas mažiausiai žinomų ir prisimenamų darbuotojų, triūsusių Lietuvos užsienio reikalų ministerijos žinyboje.
V. Stašinskas gimė 1906 m. lapkričio 18 d. Kaune, garsaus visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko šeimoje. Jaunystėje jis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje. Atstovaudamas futbolo klubui „LFLS Kaunas“, žaisdamas vartininku, jis tapo šalies čempionu. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje V. Stašinskas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1935-aisiais V. Stašinskas buvo paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, po to ėjo atašė pareigas. 1939 m. pradžioje buvo paskirtas dirbti į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke.
Pagelbėjo lietuviams, bėgusiems nuo okupacijos
Konsulato veikla buvo išderinta, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas Jonas Budrys planavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos ir užsiimti verslu, vis rečiau rodėsi konsulate, todėl jį pavaduodavo V. Stašinskas. Ilgainiui pastarajam buvo suteiktas oficialus vicekonsulo titulas, numatant galimybę ateityje tapti konsulato vadovu.
Tuo sudėtingu laikotarpiu išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Pokariu konsulato darbuotojams reikėjo sutikti pabėgėlius iš Lietuvos – vadinamuosius „perkeltuosius asmenis“, karo metu atsidūrusius užsienyje, atplaukiančius iš Europos į Niujorką, ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. V. Stašinskas ne tik vykdė šią veiklą, bet ir aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) veikloje, aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį.
1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L. P. Grant-Suttie, laikinai šias pareigas ėjo V. Stašinskas, kol Kanados vyriausybė naujuoju garbės generaliniu konsulu patvirtino Vytautą Gylį, anksčiau dirbusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1956-aisiais, artėjant V. Stašinsko penkiasdešimtmečiui, JAV valstybės sekretorius John F. Dulles patvirtino jį laikinuoju konsulu.
Pragyvenimas – skurdus
Konsulato darbuotojų pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, remiantis istoriniais dokumentais, aukštąjį išsilavinimą ir 28 metų darbo stažą turinčio V. Stašinsko metinis atlyginimas sudarė 4,7 tūkst. dolerių (dar be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.). Palyginimui, liftų prižiūrėtojas tais laikais uždirbdavo 5,2 tūkst. dolerių ir buvo aprūpinamas visais draudimais. Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą mūsų valstybės okupacijos laikotarpį buvo itin jautrus. Nors Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai nuolat mėgino jį „pajudinti“, atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas ir maži finansiniai ištekliai.
Konsulato darbuotojai buvo nuolat kviečiami į įvairius renginius, iškilmes ar konferencijas. Tai leido parodyti, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. V. Stašinskas, kaip biuletenio „The Lithuanian Situation“ korespondentas, buvo įpareigotas lankytis JTO Niujorke ir stebėti jos darbą: ypač tuos klausimus, kurie liečia Rytų Europą, TSRS ir okupuotas Baltijos šalis. Tai buvo ir proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių bei kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu.
Kurį laiką teko net prisidengti apgaule
V. Stašinskas Jungtinėse Tautose lankėsi itin dažnai. Vien 1956–1957 m. diplomatas į šią organizaciją buvo atvykęs net 67 kartus. Apie savo vizitus jis parengdavo išsamias ataskaitas ir jas platindavo visiems Lietuvos diplomatinės tarnybos nariams. Praktiškai V. Stašinskas buvo pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas JTO. Rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad turimą korespondento leidimą naudoja „tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti“.
Iš V. Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Reikėjo įdėti daug laiko (daugiausia laisvalaikio sąskaita) ir pastangų, susipažįstant su JTO dokumentais, ruoštis kelionėms. Buvo nelengva kiekvieną kartą gauti ir pratęsti akreditaciją. Veiklą apsunkino ir tai, kad nuo 1958 m. nustojo eiti biuletenis „The Lithuanian Situation“. Todėl kurį laiką V. Stašinskui net teko prisidengti nebeinančio leidinio korespondentu. Pasak jo paties, tai kėlė pavojų Lietuvos vardo prestižui. Tik vėliau vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.
Konsultavo keliaujančius į okupuotą Lietuvą ir atvykstančius iš jos
1964 m. mirus ilgamečiam Lietuvos generaliniam konsului Jonui Budriui, V. Stašinskas tapo jo įpėdiniu. Padidėjo ne tik jo atlyginimas, bet ir darbų apimtis. Mažėjant konsulato darbuotojų skaičiui, be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jo darbuotojus, teko nuolat bendrauti su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone. Būtina pažymėti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos darbuotojų darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug. Jie dažnai dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada savaitgaliais ir net atostogų metu, o už tai nebuvo mokami jokie papildomi pinigai.
Pirmąjį platesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriui, poetui Bernardui Brazdžioniui. Konsulas pažymėjo, kad konsulate pastaruoju metu „yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas, ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas“. Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais: dėl siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos TSR.
Konsulatas taip pat duodavo patarimus vykstantiems į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusių su ekskursijomis iš Lietuvos TSR veiklą, padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis, išduodavo Lietuvos pasus, atstatydavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti, ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausimai apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan.
Generalinis konsulas V. Stašinskas nemėgo didelių susibūrimų, o kalbų sakymas jį vargindavo. Bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, jis dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose paminėti Lietuvos valstybingumą ar pagerbti jo kūrėjus. Dalyvaudavo tik tada, kai buvo kviečiamas, ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.
Išėjo per anksti
Nors V. Stašinskas jaunystėje aktyviai sportavo, tačiau vėliau gera sveikata negalėjo pasidžiaugti. 1966-aisiais jam atlikta sudėtinga operacija, o 1967 m. birželį sveikata pradėjo blogėti. Kolega Anicetas Simutis rašė, kad apie savo ligą V. Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams žmonėms generalinio konsulo būklė kėlė nerimą. Artimieji jį ragino kreiptis į gydytojus, bet Vytautas vis atsisakinėjo. Gydytojų prognozės nebuvo geros.
1967 m. liepos 15-ąją gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu konsului A. Simučiui pranešė apie V. Stašinsko mirtį. Konsulas savo ruožtu apie tai telegrama informavo Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovą Stasį Lozoraitį ir parengė V. Stašinsko nekrologą anglų kalba. Trumpos žinutės apie V. Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų „New York Times“ numeriuose.
V. Stašinsko palaikai buvo palaidoti Naujose Kalvarijos kapinėse Niujorke. Visas laidotuvių išlaidas padengė Lietuvos diplomatinė tarnyba iš savo turimų lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento. Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke netrukus buvo paskirtas Anicetas Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas pripažino 1967 m. rugsėjo 11 d. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.
Prof. Juozas Skirius
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, VDU Lietuvių išeivijos instituto vyriausiasis mokslininkas