Prieš dvejus metus Lietuvos etnosporto komitetą įkūrę etninės kultūros puoselėtojai tiki, kad kartu galima nuveikti labai daug. Pasak Lietuvos etnosporto komiteto prezidento Stanislavo Bajurino, pagrindinis mūsų tikslas – išsaugoti tai, ką sukūrė mūsų protėviai. Organizacija siekia ugdyti jaunąją kartą, plėsti savo gretas ir kurti etnosporto tradicijas Lietuvoje.
Kas yra etnosportas?
Etnosportas yra senieji tautiniai tradiciniai žaidimai, kurių dalis XX–XXI a. sandūroje virto populiarėjančiomis sporto šakomis.
Kaip įkurtas Lietuvos etnosporto komitetas?
Iš tikrųjų kad būtų įkurtas toks komitetas, kokį turime šiandien, reikėjo nemažai pastangų, kadangi, norint įgyvendinti panašią idėją, pirmiausia reikia surasti bendraminčių. Pagrindinis komiteto įkūrimo iniciatorius buvau aš, o komanda susiformavo 2017 metų rugsėjo 9 d. Kauno rajone, tuometiniame ASU akademijos miestelyje, kai įvyko pirmosios etnožaidynės. Jų metu buvo galima ne tik stebėti tradicinių lietuviškų sporto šakų varžybas, bet ir patiems išbandyti etnosporto entuziastų propaguojamus žaidimus. Etnožaidynėse dalyvavo žmonės iš įvairių Lietuvos savivaldybių.
Visi supratome tradicijų ir papročių išsaugojimo svarbą, tačiau reikėjo apibrėžti tikslus, parengti veiklos planą ir išryškinti turimas idėjas. Sakyčiau, kad komitetas buvo įkurtas dėl labai didelio noro sujungti tradicinius žaidimus puoselėjančių žmonių jėgas ir visiems kartu nuveikti kažką tikrai prasmingo. Lietuvos etnosporto komitetas siekia ne tik propaguoti netradicinius sportinius užsiėmimus, bet ir ugdyti lietuvių tautinį identitetą, kuris sparčiai nyksta šiandienėje visuomenėje.
Kokia pagrindinė šio komiteto veikla dabar?
Bendrų idėjų vedami, pirmiausia nusprendėme kreiptis į Seimą. Tikėjomės gauti lėšų šiai veiklai finansuoti. Tai būtų palengvinę ne tik komiteto kūrimosi pradžią, bet ir prisidėję prie dabartinės veiklos. Deja, tą kartą mūsų pristatymo nelabai kas klausėsi. Supratome, kad viskas ateis su laiku, o tuo metu svarbiausias dalykas buvo žengti pirmą, nors ir kiek netvirtą žingsnį. Būtent tai mes ir padarėme!
Lietuvos etnosporto komitetas oficialiai įkurtas 2019-aisiais. Šiandien pagrindiniai mūsų tikslai yra keli: įtraukti etnosportą į mokyklų bendrąją kūno kultūros programą, padėti kitoms organizacijoms plėtoti klubinę veiklą ir kasmet organizuoti etnožaidynes.
Kodėl etnosportas turėtų būti svarbus šiuolaikiniam žmogui?
Etnosportas turi labai glaudų ryšį su tautos kultūros vertybėmis. Norint išsaugoti lietuvių kultūrinį identitetą, reikia imtis tam tikrų veiksmų: šviesti jaunimą, puoselėti mūsų protėvių paveldą, dalintis sukaupta patirtimi su tais, kurie su mūsų tautos tradicijomis iki šiol neturėjo nieko bendra arba paprasčiausiai jas užmiršo.
Žinoma, nereikia persistengti ir per prievartą brukti nesuprantamų dalykų. Visa tai turi kelti susidomėjimą, nes kitaip mūsų vaikai liks dar labiau pasimetę ir savo gyvenime nebenorės sutikti nei tradicijų, nei papročių. Na, o koks paprasčiausias būdas sudominti bet kurio amžiaus žmones? Be abejo – žaidimai. Žaisdami atsipalaiduojame, pajaučiame azartą, norime laimėti. Tai sužadina kiekvieno mūsų viduje slypintį kovotoją.
Lietuva yra vienintelė Baltijos valstybė, kuri turi susibūrusią, tautinį identitetą bandančių išsaugoti žmonių bendruomenę. Lietuvių tauta yra viena iš nedaugelio, kuri susirūpino dėl nykstančių tradicijų ir ėmėsi realių veiksmų. Puikus tautos, kuriai pavyko išsaugoti protėvių tradicijas ir kultūrą, pavyzdys yra Japonija. Ši šalis visame pasaulyje garsėja savo giliai įsišaknijusiomis tradicijomis, tačiau japonų tauta ne visuomet buvo tokia vieninga ir nepalenkiama. Maždaug prieš 100 metų japonai suprato, kad iš Vakarų ateinanti kultūra ir importiniai produktai galiausiai pakeis šalies ir tautos vertybes. Japonai nusprendė, kad reikia išsaugoti bent dalį tradicijų, todėl pradėjo koncentruotis į tradicinių žaidimų vystymą. Iš tiesų jie įvedė tik vieną esminį pokytį – į mokyklos programą įtraukė kovos menus: dziudo ir kendo (japoniškas fechtavimasis bambukiniais kalavijais). Tačiau tas vienintelis pokytis padarė labai daug, kadangi maždaug po 40–50 metų dziudo išgarsėjo visame pasaulyje ir tapo olimpine sporto šaka. Manau, kad etnosportas ir kiti etninės kultūros puoselėjimo būdai yra svarbūs suvokiant, kad į ateities kartų rankas perduodame svarbiausias vertybes puoselėjančią tautą.
Kokia yra Lietuvos etnosporto komiteto ateities vizija?
Mes norėtume grįžti prie etnožaidynių formato. Žinoma, kad bandysime ieškoti ir kitų būdų, tačiau kol kas, pasaulyje tebesiaučiant pandemijai, sunku surasti visas reikiamas galimybes. Šiuo metu esame pasiruošę dalyvauti įvairiuose projektuose ir programose. Netrukus Sporto rėmimo fondui bandysime teikti pakoreguotą projektą. Ieškome ir kitų formų, kuriomis galėtume plėtoti savo veiklą. Šiuo metu ypatingą dėmesį skiriame sklaidai, norime, kad žmonės mus ne tik matytų, bet ir suprastų skleidžiamos žinutės esmę.
Kokie būna žmonių, su etnosportu susidūrusių pirmą kartą, atsiliepimai?
Dirbdami su vaikais, visada sulaukiame daugybės susidomėjusių žvilgsnių. Vykstant užsiėmimams ar varžyboms, viską darome iš savų lėšų. Visa mūsų komanda – savanoriai, niekas iš to neuždirba, todėl įgyvendinti visus planus dažnai būna gana sunku. Tačiau bandome pateikti geriausią turimą variantą, todėl praktiškai visada sulaukiame pozityvių atsiliepimų.
Kiek žaidimų šiuo metu propaguoja Lietuvos etnosporto komitetas?
Šiuo metu turime keletą sporto šakų, kuriomis užsiimame Lietuvoje: kyla, muštukas, lietuviškas ritinys (ripka), išstūmimas iš rato, lazdos traukynės ir lietuviškos ristynės. Bendraujame su Pasaulio etnosporto konfederacija. Tikimės, kad ateityje mums pavyks į etnožaidynių programą įtraukti net keletą naujų žaidimų. Planuojame bent porą žaidimų įtraukti į vaikų centrų programas.
Stebint visuomenės pokyčius, peršasi išvada, kad mažoms tautoms tampa vis sunkiau kuo nors išsiskirti iš kitų. Ar etnosportas ir tradicijų puoselėjimas yra tinkami lietuvių saviraiškai?
Manau, kad etninės kultūros puoselėjimas tinka bet kuriai tautai. Pavyzdžiui, aš su etnosportu susipažinau, kai dar net neįsivaizdavau, kad toks dalykas egzistuoja. Tačiau tai jau tada atvėrė daugybę galimybių išreikšti save ir iš naujo atrasti lietuvių tautos kultūrą. Jei kiekviena tauta bandytų išsaugoti tradicinius žaidimus, papročius ir vertybes, tai atskleistų naujus kelius tuo dalintis ir atrasti kažką naujo.
Kaip šiuolaikinis žmogus gali prisidėti prie šių tradicijų puoselėjimo ir vystymosi?
Pradžioje užtektų daugiau pasidomėti etninės kultūros puoselėtojų organizacijomis ir jų veikla. Derėtų pasidalinti sukaupta informacija su kitais, taip praplečiant ratą žmonių, žinančių, kad tokia veikla yra vykdoma. Su mumis visada galima susisiekti, planuoti bendrus projektus, savanoriškai dalyvauti mūsų veikloje. Mes mielai pasidalintume turimomis žiniomis ir išmokytume visko, ką žinome patys, nes svarbiausia – bendradarbiavimas.
Eglė Žilinskaitė
(Tai pirmasis šios autorės, gimnazistės straipsnis „Mokslo Lietuvoje“)