2020 metų rudenį, renovuojant Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios šiaurinę sieną, Konstantino Sirvydo kieme buvo rasta per 140 žmonių palaikų.
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto mokslininkės dr. Justina Kozakaitė ir dokt. Rūta Brindzaitė atliko išsamų antropologinį tyrimą, kurio metu nustatė 96 individų lytį ir amžių, 15 jų buvo dar vaikai. „Tyrimas atskleidė ir ligas, kuriomis sirgo mirusieji, atrasti išskirtiniai sužalojimai, pavyzdžiui, daugybinės sugijusios traumos galvos srityje arba mirtini sužalojimai. Rastas ir sėkmingos chirurginės intervencijos atvejis – sugijusi pėdos amputacija. Tokie tyrimai padeda nustatyti ne tik medicininius, bet ir istorinius faktus“, – pasakoja dokt. R. Brindzaitė.
Bandant atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl žmonių palaikai atsirado Šv. Jonų bažnyčios kieme, reikėjo ir žinių apie jos istoriją. Jau nuo bažnyčios pastatymo XIV–XV a. sandūroje jos rūsiuose buvo laidojami žmonės. Tuo metu buvo įprasta praktika, kad bažnyčios kriptose amžino poilsio atguldavo ne tik dvasininkai ar bažnyčios mecenatai, bet ir iškilūs miestiečiai. Įkūrus bažnyčią buvo įsteigta Šv. Jono Krikštytojo brolija, kurios nariai buvo įžymesni miestiečiai, turėję rūpintis parapinės bažnyčios išlaikymu. Savo koplyčias prie parapijos bažnyčios netruko įsteigti Vilniaus auksakaliai, siuvėjai, chirurgai. Dėl to iškilūs miestiečiai čia buvo laidojami rūsiuose.
Sena tradicija lėmė, kad bažnyčios kriptos buvo skirtos palaidojimams. Todėl beveik kiekvienoje bažnyčioje tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse galima aptikti koplyčias, po kuriomis ilsisi tą koplyčią fundavusių asmenų kūnai. Panaši situacija buvo ir Šv. Jonų bažnyčioje net po to, kai perpildyti rūsiai XVI–XVII a. sandūroje buvo išvalyti. Bažnyčios Piaseckių ir Oginskių koplyčiose esančios paminklinės lentos su epitafijomis tik dar kartą paliudija, kad rūsiuose buvo palaidoti šių koplyčių fundatoriai. O po Loreto Marijos altoriumi yra įrengtas Jono Liutauro Chreptavičiaus šeimos moterų mauzoliejus.
Palaidojimai šioje bažnyčioje yra sunkiai suskaičiuojami. Galiausiai XIX a. 3-iajame dešimtmetyje organizuotos Šv. Jonų bažnyčios rekonstrukcijos metu visi rūsiuose gulėję palaikai buvo sudėti į vieną didesnį rūsį, užpilti žemėmis, degintomis kalkėmis ir užmūryti. Universiteto administracija tuomet tam tik pritarė, teigdama, kad atviri palaikai gali sukelti epidemiją.
Tolimesnė palaidojimų istorija yra nežinoma. Lygiai taip pat nežinoma, kada minėti palaikai atsirado Konstantino Sirvydo kieme. Anot liudininkų, mirusieji čia buvo perkelti iš bažnyčios rūsių sovietmečiu, XX a. 8-ajame dešimtmetyje, vykusios VU rekonstrukcijos metu. Ši versija tikėtina, nes palaikai rasti suardyti ir po gana negiliu žemės sluoksniu.
„Lietuvoje statybų ar pastatų rekonstrukcijų metu dažnai randama žmonių palaikų iš senesnių laikų, bet nėra jokios visuotinai priimtos tvarkos, nurodančios, ką su jais daryti toliau, kaip garbingai jais pasirūpinti. Dažniausiai savo iniciatyva tuo rūpinasi įvairios bendruomenės, bažnyčių parapijos. Vilniaus universitetas renovacijos metu rastus palaikus nusprendė deramai perlaidoti Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose, iš kur, manoma, jie ir buvo išnešti. Tikimės, kad šis universiteto gestas taps garbingo elgesio su Lietuvoje rastais istoriniais mirusiųjų palaikais pavyzdžiu“, – sako VU muziejaus vadovė Monika Ramonaitė.
Palaikų pagerbimo ir perlaidojimo ceremonija vyko lapkričio 9 d. Šv. Jonų bažnyčioje per Vėlinių mišias, aukojamas už mirusius VU bendruomenės narius ir už žmones, paaukojusius savo kūną mokslo tikslais.
Liudmila Januškevičienė