Lietuvos mokslininkams pristatyti akademiko Vytauto Kontrimavičiaus, Anapilin išėjusio prieš penkerius metus, tikrai nereikia, nebent jaunajai kartai. Iškiliausių XX a. Lietuvos mokslininkų gretose jam neabejotinai priklauso garbinga vieta.
Apie aktyvią mokslinę veiklą vaizdžiai liudija kelios monografijos. Jos išleistos rusų kalba ir išverstos į anglų kalbą. Daugelio mokslo straipsnių išsami bibliografija paskelbta atskirame leidinyje „Vytautas Kontrimavičius: bibliografinė rodyklė“ (sudarytoja – V. Vanagaitė, Vilnius, 2000). 1971 m. jis buvo išrinktas TSRS mokslų akademijos nariu-korespondentu, o 1980 m. – Lietuvos (tada – LTSR) mokslų akademijos tikruoju nariu.
Mokslinę veiklą būsimasis akademikas pradėjo Rusijoje. Taip susiklostė, kad Ukmergėje gavęs mokyklos baigimo atestatą ir universitetines studijas pradėjęs Lietuvoje, jas baigė Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), o pratęsė, įstodamas į aspirantūrą (dabar – doktorantūra), Maskvoje, TSRS mokslų akademijos Helmintologijos laboratorijoje. Baigęs šias studijas, buvo priimtas dirbti toje pačioje laboratorijoje jaunesniuoju mokslo darbuotoju. Sėkmingai apgynė dvi disertacijas (pirmąją, anuomet vadintą kandidatine, antrąją – mokslų daktaro), kurioms biologinę-parazitologinę medžiagą rinko įvairiuose Sibiro regionuose: Jakutijos teritorijose už speigiračio, Chabarovsko krašte, Altajuje ir kitur, išskyrus anuomet uždaras, net mokslininkams neprieinamas, Čiukčiją ir Magadano sritį.
Neaprėpiamose platybėse gausu neįmintų gamtos mįslių, todėl nieko keisto, kad ir tolesnei tyrimų tąsai Sibiras puikiausiai tiko. Likimas taip susiklostė, kad Vytautas atsidūrė vienoje atkampiausių Sibiro vietų – Tolimuosiuose Rytuose tarp dviejų Ochotsko jūros įlankų įkurtame Magadano mieste. Jis dabar yra maždaug Panevėžio dydžio, o jo istorija prasidėjo tik 1928 m., kai į tas vietas laivu iš Vladivostoko atplaukė geologai, ieškantys aukso gavybai tinkamų vietų.
Kelių ten nebuvo, tad geologai į žemyno gilumą skverbėsi upėmis, plaukdami prieš srovę. Po metus trukusių tyrinėjimų apie 550 km nuo Magadano, dabartiniame Jagodninsko rajone, buvo aptikta aukso smilčių, o vėliau – ir aukso gavybai tinkamos rūdos. Taip XX a. pirmojoje pusėje šios apylinkės ėmė garsėti aukso gavybos centrais, o netrukus, deja, – ir Gulago lageriais. Čia lagerių kaliniai ypač sunkiomis sąlygomis tiesė gruntinį kelią, vadinamą Kolymos trasa, jungiantį kasyklas ir Magadano uostą. Magadanas greitai tapo išskirtine Gulago teritorija, nes čia žuvo milžiniškas skaičius kalinių. Kiek jų padėjo galvas per visą kelio tiesimo laikotarpį (baigtas tiesti 1953 m.), tiksliai nėra žinoma, tačiau vienoje iš vėliau paskelbtų ataskaitų nurodoma, kad vien 1942 m. čia žuvo 352 560 kalinių. Protu sunku suvokti visą gyvybių, paaukotų Kolymos trasai nutiesti, skaičių. Apie šią trasą pasakoja Jurijaus Dudės kino filmas „Kolyma – baimės tėvynė“, kurį galima rasti ir „YouTube“.
laboratorijos direktoriaus pavaduotoja prof. H. P. Šichobalova, Vytauto mama
Teresė Kontrimavičienė, Svetlana Bondarenko, Vytautas Kontrimavičius. Antroje eilėje –
prof. V. M. Ivaškinas
Dėl artumo prie jūros (Magadanas įsikūręs tarp dviejų Ochotsko jūros įlankų: Nagajevskajos ir Gertnerio) žiemos nebūna ypač šaltos. Tačiau į žemyno gilumą, vos už 56-to Kolymos trasos kilometro, kur yra oro uostas, žiemos speigai jau tokie dideli, kad gniaužia kvapą. Ši trasa driekiasi šalčiausiomis mūsų planetos šiaurinio pusrutulio vietomis. Žiemą temperatūra gali nukristi net iki 70 laipsnių šalčio…
Ir štai iš ten, iš tokios tolybės 1982 m. į Lietuvą su šeima grįžo mokslininkas, kurio vardą gerai žinojo ne tik visa tuometinė Sovietų Sąjunga, bet ir užsienio, tarp jų ir Jungtinių Amerikos Valstijų, mokslininkai. Garsas apie naują iškilų mokslininką, pasiekusį mokslinės karjeros viršūnę, jo grįžimą į Lietuvą, numatomą įsiliejimą į tuometinį Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutą nuvilnijo plačiai ir greitai. Menu, kad mane tai pasiekė, atostogaujant Lietuvos pajūryje, visai ne kolegų apsuptyje.
Kaip jam sekėsi plėtoti tyrimus ir siekti mokslo aukštumų, gyvenant ir dirbant Sibire, kuris daugumai lietuvių reiškia tik tremtį ir tremtinių kančias? Paklausti jo paties, deja, nebegalime, tad tenka pripažinti, kad labai mažai žinome apie akademiko Vytauto Kontrimavičiaus gyvenimą ir veiklą Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, kur jį nuviliojo galimybės pažinti mokslo netirtus, nejudintus „plėšinius“.
Tarp savęs dar turime jo bendražygę – žmoną dr. Svetlaną Bondarenko. Apie tai jos ir pasiteiravau. Ji – taip pat pripažinta mokslininkė, parazitologė-helmintologė, parašiusi ne tik daugelį mokslinių straipsnių, bet ir monografiją (kartu su V. Kontrimavičiumi), o 2007 m. kolegų buvo ypatingai pagerbta – išrinkta Vašingtono helmintologų asociacijos (JAV) garbės nare. Pragyvenusi kartu Vytautu Kontrimavičiumi per 50 bendro gyvenimo metų, dalijosi su juo vargais ir džiaugsmais ne tik Sibire. Kas geriau, nei žmona ir bendradarbė viename asmenyje, žino apie sibirietišką gyvenimo bei veiklos tarpsnį? Tad pateikiame medžiagą, kuri remiasi pokalbiais su ja. Daktarė Svetlana susipažino su pirminiu šio straipsnio tekstu ir, atidžiai jį peržiūrėjusi, kai ką pataisė bei patikslino faktus.
Apgynus antrąją disertaciją
Po to, kai V. Kontrimavičius sėkmingai apgynė daktaro disertaciją (Lietuvoje – nostrifikuota habilituoto daktaro), atėjo metas pasirinkti tolesnės mokslinės veiklos kelią. Dar kaupdamas medžiagą disertacijoms, jis kasmet ištisus mėnesius praleisdavo Tolimųjų Rytų Chabarovsko krašte, ypač žiemomis, per kailinių žvėrelių medžioklės sezoną, kai, laimikį sumedžioję ir nudyrę kailį, medžiotojai visu kitu geranoriškai dalindavosi su mokslininku.
Skrodžiant žvėrelius, tyrimams buvo renkami helmintai – įvairiose kūno vietose aptinkami parazitai. Vienoje iš tokių ekspedicijų V. Kontrimavičius darbavosi su keliais Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) universiteto absolventais, su kuriais ir vėliau palaikė ryšius. Tarp jų buvo ornitologas Arsenijus Krečmaras, su kuriuo dar kartą keliai suvedė 1967 m. Urale akademiko S. S. Švarco surengtoje ekologinėje mokykloje. Arsenijus tuo metu dirbo Jakutijoje.
Besišnekučiuojant paaiškėjo, kad Jakutijos zoologai kėlė mintį, jog nuo Jakutijos dar labiau į rytus nusidriekusiame Sibiro regione, Magadano srityje, vertėtų imtis biologinių tyrimų, nes iš ten jokių duomenų nebuvo. Jokių tyrimų iki tol niekas nevykdė. O tam reikalingas ne trumpalaikis vieno kito mokslininko apsilankymas, bet sistemingas, ilgalaikis grupės žmonių darbas.
Taigi reikėjo įkurti biologijos mokslo padalinį ar bent laboratoriją. Ją labiausiai tiktų kurti jau tuomet buvusiame SSSR mokslų akademijos Šiaurės Rytų kompleksinių mokslinių tyrimų institute, esančiame, kaip nurodo pats pavadinimas, Sibiro šiaurės rytuose, o konkrečiai – Magadane. Niekas iš Jakutijos mokslininkų nemanė, kad sugebėtų sėkmingai įgyvendinti tokį sumanymą ir atlikti didžiulį organizacinį bei administracinį darbą. Todėl jo imtis pasiūlė V. Kontrimavičiui.
Be skubos apsvarstęs šį siūlymą, jį pirmiausia aptarė su žmona. Ši sutiko keltis gyventi iš Maskvos į nuošalųjį Magadaną. Taip viskas ir prasidėjo. Iškeltas uždavinys buvo ne iš lengvųjų. Juolab kad buvo ne tik šią idėją palaikančių, tokių kaip Mokslų akademijos Helmintologijos laboratorijos direktorius akademikas K. I. Skriabinas, bet ir jai nepritariančių, pavyzdžiui, akademiko pavaduotoja profesorė N. P. Šichobalova, kuri aiškino, kad administracinis darbas trukdys moksliniams tyrimams.
Neilgai trukus – vizitas į Mokslų akademijos prezidiumą Maskvoje pas Sibiro skyriaus pirmininką. Toks buvo pirmasis žingsnis, po kurio sekė daugybė kitų. Visus organizacinio kelio vingius pats V. Kontrimavičius išsamiai aprašė memuariniame straipsnyje „Aš pažinau Šiaurę“, paskelbtame žurnale „Kolymskije vesti“ (2000, Nr. 7). Tą kelią vėliau apžvelgė Vytauto Kontrimavičiaus atminimui dedikuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, vykusioje Magadane 2018 m., Helmintų ekologijos laboratorijos vadovas G. I. Artaškievičius. Jis perskaitė pranešimą „Vytauto Leonovičiaus Kontrimavičiaus mokslinis-organizacinis vaidmuo ir mokslinis palikimas, sukauptas sprendžiant Šiaurės–Rytų Azijos biologines problemas“. Šis pranešimas, iliustruotas daugybe nuotraukų, yra išspausdintas žurnale „Vestnik Severo-vostočnogo centra DVO RAN“ 2019 metų pirmajame numeryje (5–22 psl.). Jį galima rasti ir internete (http://vestnik.north-east.ru/2019/n1/ft_Atrashkevich.pdf).
Akad. Vincas Būda
(Tęsinys – kitame numeryje)