Aplinkos apskaitos rodikliai pasaulyje vis dažniau naudojami greta pagrindinių ekonominės apskaitos sistemų ir įrankių. „Žalieji“ aplinkos apskaitos modeliai įvertina paslėptus ūkinės ekonominės veiklos kaštus, todėl aplinkosaugos ir darnios plėtros požiūriu „žaliosios“ apskaitos sistema yra pranašesnė.
Nors ekonomika pertvarkoma, vadovaujantis darnios plėtros principais, pirmenybė vis dar teikiama tiesioginės gamybos sąnaudų metodui. Europos Sąjungos valstybės pirmenybę teikia ūkio augimo scenarijui, todėl gamtos ištekliai tvarkomi ir aplinkosaugos problemos sprendžiamos, vadovaujantis trumpalaikiais tikslais. Tvarios plėtros aspektai ir rodikliai naudojami tik ataskaitoms „pagražinti“, paliekant sprendimų priėmimo atsakomybės naštą ateitiems kartoms.
Mokslininkai, nagrinėjantys darnaus vystymosi aspektus ir jų tarpusavio ryšius, naudoja įvairius ekonominio augimo, socialinės ir aplinkos būklės vertinimo rodiklius. Europinėje darnios plėtros strategijoje išskirti 155 rodikliai, kurie pagal tematiką yra suskirstyti į 10 grupių. Lietuvos darnaus vystymosi strategijoje naudojami 84 rodikliai. Lisabonos strategijoje išskirta 14 struktūrinių rodiklių, iš kurių tik ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) kiekius apibūdinantis rodiklis priskiriamas aplinkos apsaugos grupei. Kiti rodikliai daugiausia skirti ekonominei veiklai apibūdinti. Darnios plėtros rodiklių kiekis yra gana didelis, daugumos jų nėra sunku skaičiuoti ir lengva analizuoti, tačiau tokia rodiklių gausa kol kas nedavė apčiuopiamų praktinių rezultatų. Viena iš nesėkmės priežasčių – darnios plėtros vertinimas tapo per daug globalus.
Pastaruoju metu pateikiamas kitoks darniosios plėtros kriterijų vertinimo variantas, kai ekonominė veikla vertinama aplinkos pėdsako metodu. Tai produkto gyvavimo ciklo (angl. life cycle analysis) analizės teorija, kuri paaiškina produkto gamybos nuo išteklių išgavimo iki jo utilizavimo dėsningumus įvairiose gyvavimo stadijose. Aplinkos pėdsakas yra kiekybinis rodiklis, rodantis, kiek produktyvios žemės ir jūros ploto yra užimta užstatytomis teritorijomis ir kita infrastruktūra, kurios reikia veiklai vykdyti bei vartotojų poreikiams tenkinti.
Aplinkos pėdsaką pagal jo struktūrą galima suskirstyti į du tipus: paprastą ir kompleksinį. Paprasti rodikliai naudojami vienai konkrečiai sektoriaus veiklai apibūdinti. Tai aplinkosaugos, socialiniai, ekonominiai pėdsakai. Kompleksiniai yra integralūs, naudojantys kelis metodus. Aplinkosaugos pėdsakai yra anglies dvideginio pėdsakas, vandens pokyčių, azoto ir kitų teršalų pėdsakas, energijos, žemės bei bioįvairovės pėdsakas.
Moksliniuose tyrimuose ir jų ataskaitose dažniausiai naudojamas anglies dvideginio pėdsakas. Tai ŠESD suminis kiekis, susidarantis vykdant ūkinę veiklą, kaip šalutinis produktas, deginant iškastinį kurą. Mokslininkai įsitikinę, kad anglies dvideginio koncentracijai viršijant 350 ppm (angl. party per million) ir toliau didėjant (šiuo metu jo koncentracija jau siekia 380 ppm), Žemė bus nebepajėgi išlaikyti pusiausvyros gamtinėje aplinkoje.
Socialinės aplinkos pėdsako grupei priskiriami žmogaus teisių, skurdo, užimtumo, darbinės aplinkos, korupcijos pėdsakai. Ekonominis pėdsakas įvertina tiesioginį ir netiesioginį poveikį finansams, tačiau mokslininkai nesutaria dėl šio pėdsako apibrėžimo. Mišrus aplinkos pėdsakas yra eksergijos ir cheminis pėdsakas. Eksergijos pėdsakas vertina išteklių suvartojimą, o cheminis – produkto žalą, atsižvelgiant į jo cheminę sudėtį.
Kompleksiniai aplinkos pėdsako metodai – tai ekologinis pėdsakas, tvaraus proceso indeksas, darnios aplinkos veiklos indikatorius. Ekologinis pėdsakas yra suminis užstatytos teritorijos, CO2, žvejybos teritorijos, miškų, ganyklų ir pasėlių pėdsakų plotas. Ekologinio pėdsako teorijos pradininkai yra Kanados Britų Kolumbijos Vankuverio universiteto mokslininkai prof. Mathis Wackernagel ir William Rees, 1994 m. pateikę jo apibrėžimą. Ekologinis pėdsakas – tai matas, rodantis, kiek derlingos žemės ir vandenynų ploto reikia, siekiant patenkinti vartojimo poreikius.
Tvaraus proceso indeksą (TPI) pateikė Austrijos Graco technologijos universiteto mokslininkai prof. Christian Krotscheck ir Michael Narodoslawsky. Jie TPI priskyrė ekologinio pėdsako „šeimos“ metodui, kuris pagrįstas prielaida, kad darnioji energetika plėtojama, naudojant saulės energiją. Todėl Žemės paviršiaus plotas yra esminis veiksnys, ribojantis darnių energetinių sistemų plėtrą. TPI rodiklis įvertina gamybos ar paslaugos metu paveiktą žemės plotą, kurio reikia ištekliams ir energijai išgauti, patiekti ir suvartoti, personalui, procesų sudėtinėms dalims, atliekų išsklaidymui. Jei TPI reikšmė yra lygi vienetui – veikla yra subalansuota, darni ir neigiamos įtakos aplinkai nėra. Jei TPI rodiklis didesnis už 1 – tada įtaka aplinkai yra mažesnė už norminę. Jei didesnis už 1 – turime nedarnią ir neigiamą įtaką aplinkai sukeliančią veiklą. Kiti kompleksiniai aplinkosaugos pėdsakai – tai darnus aplinkos veiklos indikatorius, kuris jungia finansinio, aplinkos ir socialinio pėdsako rodiklius.
Esminė visų aplinkos pėdsako rodiklių savybė – jie nėra standartizuoti ir nėra sukurtos bendros vertinimo sistemos. Todėl Europos Komisija nuo 2000 iki 2010 m. finansavo produktų ir organizacijų poveikio aplinkai vertinimo metodikų tyrimus. Atsižvelgiant į produkto gyvavimo ciklo analizės teoriją, buvo atlikta produktų ženklinimo sistemų analizė ir suformuotos bendros kiekybinio produktų poveikio aplinkai vertinimo metodikos. Pagrindinis tyrimų tikslas buvo sukurti bendrą metodiką, padedančią vartotojams priimti pagrįstą pasirinkimą. Po atliktų tyrimų ir parašytų studijų, Europos Komisija 2013 m. balandžio 9 d. priėmė rekomendacijas „Dėl produktų ir organizacijų gyvavimo ciklo aplinkosauginio veiksmingumo matavimo ir pranešimo apie jį bendrų metodų taikymo“. Jose pateiktos produkto ir organizacijos aplinkos pėdsako nustatymo metodikos, kai prekės ar paslaugos aplinkosauginis veiksmingumas vertinamas per visą jos gyvavimo ciklą.
Rekomendacijose nustatyti reikalavimai produkto ir organizacijos aplinkosaugos pėdsako kategorijų taisyklėms (angliškos santrumpos – PEFR ir OEFR). Jos padeda sutelkti dėmesį į svarbiausius parametrus, todėl gali sutrumpinti aplinkos pėdsako tyrimo trukmę, sumažinti jam atlikti reikalingas pastangas ir sąnaudas. Taisyklėse aprašyti visi taikymo etapai: nuo žaliavų įsigijimo iki apdorojimo, platinimo, naudojimo ir gyvavimo ciklo pabaigos, vertinant poveikį visuomenės sveikatai, ištekliams gresiančius pavojus ir visuomenei tenkančią naštą.
Atsižvelgdama į šias rekomendacijas, Europos Komisija nuo 2013 iki 2019 m. atliko Produktų ir Organizacijų aplinkos pėdsako taisyklių taikymo tyrimus. Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras 2018 m. parengė techninę ataskaitą, kurioje įvertino PEFR ir OEFR tinkamumą vykdant poveikio aplinkai vertinimą, informacijos rinkimą pramonei bei tiekimo grandinių įmonėms. Nuo 2019 iki 2022 m. šios taisyklės tobulinamos. Šiuo laikotarpiu taisyklės pritaikomos konkretiems verslo segmentams, pavyzdžiui, darbužių, avalynės, kambarinių augalų, pakuočių ir pan., vertinimui. Organizuojamos diskusijos su suinteresuotais subjektais ir ieškoma priemonių, padedančių vartotojams priimti teisingus suderintus sprendimus, renkantis ekologiškesnes alternatyvas.
Straipsnis parašytas, vykdant Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 9 prioriteto „Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas“ 09.3.3-LMT-K-712 priemonės „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“ projektą „Ūkio subjektų darnaus vystymosi įgūdžių formavimas taikant aplinkosauginio pėdsako metodus“.
Dr. Kęstutis Biekša, doc. dr. Violeta Valiulė