(110-osioms gimimo metinėms paminėti)
Gaidžiūnas. Archyvinė nuotr.
Balys Gaidžiūnas – vienas ryškiausių Lietuvos Pirmosios Respublikos visuomenės veikėjų, poetas, prozininkas, publicistas, populiarių radijo laidų, skirtų ūkininkams ir kaimo jaunimui, rengėjas, vėliau – rezistentas, išeivijos veikėjas, nepelnytai primirštas šių dienų Lietuvoje.
B. Gaidžiūnas gimė 1911 m. gruodžio 8 d. Dauderių kaime, tuometiniame Baisogalos valsčiuje (Kėdainių apskrityje). 1931 m. baigė Kėdainių gimnaziją, o 1935 m. – Žemės ūkio akademiją (Dotnuvoje) ir gavo agronomo ekonomisto diplomą. 1936–1939 m. redagavo „Ūkininko patarėjo“ priedą „Jaunasis ūkininkas“, nuo 1938 m. – Lietuvos radijo laikraštį ūkininkams, 1939–1940 m. ir 1941–1944 m. – žurnalą „Žemės ūkis“. Buvo Žemės ūkio rūmų Spaudos skyriaus redaktorius. 1940 m. sovietų valdžia jį iš darbo atleido.
Nacių okupacijos metu buvo aktyvus antihitlerinės rezistencijos organizatorius, vienas iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) organizatorių. 1944 m. gegužę buvo nacių suimtas ir iki karo pabaigos kalintas Vokietijos kalėjimuose. Sąjungininkų amerikiečių išlaisvintas keletą metų gyveno Vakarų Vokietijoje.
1949 m. B. Gaidžiūnas išvyko į JAV, dirbo savaitraščio „Dirva“ redakcijoje Klivlande, Ohajo valstijoje, 1951–1962 m. ir 1985–1994 m. buvo šio laikraščio redaktorius. Sukūrė dokumentinių filmų apie lietuvių gyvenimą ir veiklą karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje (1945–1949). Atsiminimuose aprašė Lietuvos sovietinės ir hitlerinės okupacijos metus.
1994 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. B. Gaidžiūnas mirė 1996-ųjų pavasarį, ankstyvą Šv. Velykų rytą. Palaidotas Kaune, Karmėlavos kapinėse. Paskutiniame priešmirtiniame eilėraštyje jis prašė:
„Kai paskutinėj kelionėj būsiu – Padėkit man po galvą Lietuvos istoriją.“
Šis prašymas buvo išpildytas.
2011 m., minint 100-ąsias poeto, visuomenės veikėjo gimimo metines, Baisogaloje, Gyvulininkystės instituto rūmuose, buvo surengta didelė šventė. B. Gaidžiūno gimtuosiuose Dauderiuose atidengta memorialinė lenta. Išleista knyga „Arimuose įmintos pėdos“ (autorės – I. Stuogė ir E. Šveistienė), kurioje rašoma: „Pakelki akis į Lietuvos poetų žvaigždyną, kur žiba dar viena poeto Balio iš Baisogalos valsčiaus pirmo ryškio žvaigždė, ir praeiki su mumis tą vieno gyvenimo kelią, nubarstytą žvaigždžių dulkėmis… Ir tebus daugiau tarp mūsų Meilės, Tikėjimo ir Vilties…“
B. Gaidžiūno poezijoje vyrauja patriotiniai motyvai, religinė ir tautinė tematika. Eilėraštis „Motina“ (Toli, už girių, skendo saulė…) virto populiaria tautos daina. Pagal jo eilėraščių tekstus sukurtas dainas dainavo Lietuvos Respublikos kariuomenė. Žinomi ir prozos kūriniai. 1988 m. parašė lietuviškos Dievo Motinos parapijos istoriją „Lietuvos Madonų šventovė“ (bendraautoris – šios parapijos ilgametis klebonas Gediminas Kijauskas).
Balio Gaidžiūno kūrybinis palikimas
Poezija: „Jaunystė arimuose“ (1936), „Žaliuojanti žemė“ (1937), „Rūpesčių dienos“ (1946), „Septyni paskutiniai Kristaus žodžiai lietuvio maldose“ (poema, 1980), „Mano kartos likiminiai metai“ (1980), „Bernelių mišios“ (poema, 1983), „Ir saulėtos, ir rūsčios dienos“ (1986).
Publicistika: „Pakeliui į mirtį. Vokiečių kalėjimuose. Atsiminimai“ (1948), „Vieneri metai ir viena savaitė. Atsiminimai“ (1950), „Dievo motinos Nuolatinės pagalbos parapijos 50 metų auksinė sukaktis“ (1979), „Lietuvos madonų šventovė“ (1988).
Redaguoti leidiniai: „Didysis Žemės ūkio ministerijos dvidešimtmečio metraštis“ (1939), „Jaunasis ūkininkas“ (1936–1939), radijo laikraštis ūkininkams (1939), „Žemės ūkis“ (1939), Jaunosios Lietuvos almanachas „Nueiti žingsniai“, savaitraštis „Dirva“ (1957–1962 ir 1991–1994), Klivlando lietuvių parapijos leidinys „Mūsų žingsniai“ (1978–1981).
Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.