Pokalbis su antropologu prof. Vyčiu Čubrinsku
VDU archyvo nuotr.
Aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, kurie emigravo iš Lietuvos po 90-ųjų, sugrįžę į Tėvynę, reikšmingai prisideda prie šalies gerovės. Jie iš užsienio parsiveža tvirtas demokratines vertybes, aukštą darbo kultūrą ir nepakantumą korupcijai, aktyviai kuria visuomenines organizacijas ir padeda keisti kartais pernelyg konservatyvias tautiečių nuostatas. Tokias išvadas patvirtino sociologinis-antropologinis tyrimas, kurį atliko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Socialinių inovacijų instituto mokslininkai kartu su kolegomis Kroatijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Tyrimo vadovas, VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, prof. dr. Vytis Čubrinskas sako, kad didžiausi išbandymai, su kuriais susiduria sugrįžusieji, yra susiję su darbo kultūra ir paslaugų infrastruktūra: „Pavyzdžiui, šių žmonių šeimos nariams reikalingos nemokamos lietuvių kalbos pamokos, o jiems patiems labai padėtų vieno langelio sistema socialinėms ir kitoms paslaugoms. Nepaisant sunkumų, (re)migrantai dažniausiai pasilieka Lietuvoje – dėl geresnių sąlygų suderinti šeimą su karjera.“
Projekte tyrinėjamas sugrįžusių emigrantų vaidmuo, prisidedant prie savo gimtosios šalies gerovės. Kas Jus paskatino ištirti šią temą?
Migracija domiuosi seniai. Manau, kad ją reikia tyrinėti iš įvairių perspektyvų. Kitaip tariant, žmones reikia matyti ne tik kaip emigrantus ar imigrantus, bet ir kaip esančius nuolatinėje mobilioje būsenoje. Mane, kaip antropologą, domina transnacionalinis mobilumas, kaip žmogiškasis būvis.
Migrantų temą jau esu tyrinėjęs JAV, Indijoje, Rusijoje. Viename projekte teko tirti ir iškart po Sovietų Sąjungos griūties vykusius sugrįžimus iš vadinamosios politinės-prievartinės emigracijos, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, traukiantis nuo artėjančios sovietinės okupacijos. Tad šis tyrimas yra logiškas ankstesniųjų tęsinys.
Tiriate procesą, vadinamą „socialinėmis perlaidomis“. Kas tai yra?
Socialinės perlaidos – tai socialinis kapitalas, kurį sugrįžusieji iš migracijos parsiveža kaip išteklius, skirtus prisidėti prie savo kilmės šalių gerovės augimo. Tai gali būti įvairios iniciatyvos arba vertybės, perimtos iš gilios demokratijos šalių: pavyzdžiui, kitokia darbo etika, skirtingas santykis su žmogaus teisėmis, didesnis iniciatyvumas kurti verslus, steigti įvairias organizacijas, tokias kaip „Eksemigrantai“, „Sugrįžus“ ir pan. Mūsų tyrimas parodė, kad grįžtantieji dažniausiai stengiasi šį simbolinį kapitalą pritaikyti savo gimtinėje. Tai yra akivaizdus ryšio patvirtinimas tarp migrantų ir ne migrantų: žmonės jaučia tam tikrus moralinius ar kitokius įsipareigojimus, kurių vedami atlieka tam tikrą priedermę ne tik savo šeimai ar giminaičiams, likusiems Lietuvoje, bet ir tėvynei.
Kokius pagrindinius atradimus atskleidė Jūsų tyrimas?
Nustebino didelis grįžusiųjų iniciatyvumas, ambicija išdalinti savo atsivežtus socialinius, kultūrinius, intelektinius išteklius. Jie yra labai aktyvūs pilietiškai, siekia užpildyti įvairias Lietuvoje mažiau išvystytas nišas. Pavyzdžiui, viena iš sugrįžusiųjų įsteigė centrą, skirtą vaikams su autizmu, kitas įkūrė mikrobiologijos institutą. Yra daugybė kitų pavyzdžių, kaip grįžusieji realizuoja save įvairiose socialinėse nišose. Dažniausiai Vakaruose (re)migrantai įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, kurį, sugrįžę į Lietuvą, nevengia realizuoti. Tai yra jų stiprybė, dėl to jie ir gali pasidalinti įvairiais socialiniais ištekliais.
Kaip politikos formuotojai Lietuvoje galėtų skatinti sugrįžusius iš migracijos dar aktyviau dalyvauti visuomenėje?
Mūsų tyrime apimti grįžusieji iš migracijos neretai yra aukštos kvalifikacijos žmonės, kurie galėtų sėkmingai įsidarbinti daug kur pasaulyje, nes turi didelį intelektinį potencialą. Į Lietuvą jie atvyksta su šeimos nariais, kurie nebūtinai yra lietuviai. Vaikai kartais nekalba lietuviškai. Tad mūsų institucijoms kyla iššūkis, kaip juos priimti. Turėtų būti galvojama apie dvikalbes mokyklas, darželius.
Reikalinga vieno langelio sistema jų poreikiams – socialinės rūpybos, medicinos, gyvenamosios vietos, įsidarbinimo ir pan. Šiais klausimais padeda Vilniuje veikianti organizacija „International House“, tačiau ji aptarnauja užsieniečius. Tokio pat aptarnavimo dažnai reikėtų ir (re)migrantams. Taip pat reikėtų, kad darbdaviai, samdydami darbuotojus, daugiau atsižvelgtų į grįžtančiųjų sukauptą tarptautinę darbo patirtį. Kitas dalykas – Užsienio reikalų ministerijos vykdoma „Globalios Lietuvos“ programa, kuri dabar nukreipta į diasporos rėmimą, diasporos lietuvybės palaikymą ir pan. Dalis tos programos galėtų būti nukreipta ir į jau sugrįžusius į Lietuvą, nepaliekant jų už borto. Reikėtų įtraukti visus tris dėmenis: diasporą, tuos, kurie raginami sugrįžti, ir jau sugrįžusius. Dažnai atrodo, kad mylime tik diasporą, o kai tik žmonės sugrįžta, jau nebenorime skirti jiems jokio dėmesio.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais Lietuvoje susiduria sugrįžusieji iš migracijos? Kodėl kai kurie iš jų vėl išvyksta?
Didžiausi išbandymai yra susiję su darbo rinka. Skiriasi ne tik Lietuvoje ir užsienyje siūlomi atlygiai, bet ir darbo kultūra, verslo etika. Mūsų tyrimas atskleidė, kad sugrįžusiųjų iniciatyvumas, jautrumas bet kokiai korupcijai, šešėlinei ekonominei veiklai yra labai stiprus. Jie negali pakęsti imituojamo darbo, atsainumo, perdėtos hierarchijos, nepotizmo, saviškių protegavimo. Dėl to darbdaviai juos gali „nusodinti“ arba vertinti kaip atėjusius tik trumpam, nepastovius, nes jie galėtų sėkmingai įsidarbinti ir kitur. Gaudami tokius signalus darbo rinkoje, (re)migrantai dažnai linkę patys kurti savo verslus, savo darbo vietas. Kiti dalykai siejami su infrastruktūros stoka, teikiant tam tikras paslaugas. Pavyzdžiui, jiems labai reikalingos nemokamos lietuvių kalbos pamokos. Užsieniečiai jas gali gauti, o štai grįžusiųjų antrosios pusės, jei tai mišri šeima, – ne.
Tačiau sugrįžimas į emigracijos vietas nėra labiau paplitęs nei pasilikimas. Nereikėtų manyti, kad labai daug kas pakartotinai emigruoja. Aišku, kai kurie išvažiuoja, nes jie turi didelį žmogiškąjį kapitalą, patirtį, dėl kurios bet kur gali susirasti darbovietę. Antra – juos Lietuvoje labiausiai laiko balansas tarp darbo ir gyvenimo. Čia jie turi geresnes sąlygas būti arčiau šeimos, gamtos, turiningiau leisti laisvalaikį ir pan. nei emigracijoje, kur jie dažniausiai tik dirba. Dėl to jie ir pasilieka gimtinėje.
Kokius ryškiausius skirtumus ar panašumus pavyko aptikti tarp tyrimo rezultatų Lietuvoje, Kroatijoje ir Lenkijoje?
Lenkija mums labai artima – ši šalis turi didelę diasporos bendruomenę, vadinamą Polonija. Lenkija turi arti 40 mln. gyventojų, o lenkų diaspora – vos ne 20 mln. Todėl dėmesys diasporai yra ne mažesnis nei Lietuvoje. Grįžtamosios migracijos taip pat yra labai daug, tačiau kartu yra ir daug nepasitenkinimo sugrįžus dėl jau minėtų žmogaus teisių, šešėlinės ekonomikos ir kitų aspektų. Kroatija išsiskiria tuo, kad devyniasdešimtųjų pradžioje ten vyko prievartinė migracija, kurią sukėlė Balkanų karai. Lietuvoje ir Lenkijoje tuo pat metu vykusi migracija buvo savanoriška. Dėl šios priežasties grįžimas į Kroatiją buvo itin didelio masto ir turėjo tam tikrą tėvynės atkūrimo aspektą – tokį patį moralinį įsipareigojimą, kurį jautė ir Valdo Adamkaus laikų grįžusieji Lietuvoje, Atgimimo laikotarpiu. Kroatijoje juntamas noras sugrįžus atiduoti tam tikrą duoklę valstybei, prisidėti prie tėvynės klestėjimo. Juo labiau kad Kroatija labai vėlai prisijungė prie Europos Sąjungos. Ji – jaunesnė žaidėja tarptautinėje arenoje, todėl šioje šalyje galima įžvelgti kiek daugiau patriotizmo, kurį išreiškia grįžtantieji. Aišku, patriotizmo nestokoja ir sugrįžusieji į Lietuvą, tačiau galbūt ne taip stipriai akcentuojamas valstybės atstatymas.
Ko mes Lietuvoje labiausiai galėtume pasimokyti iš sugrįžtančiųjų?
Man atrodo, kad galima pasimokyti matymo už valstybės ribų. Net ir sugrįžę į Lietuvą, jie išlieka labiau pasaulio žmonės, atviresni pasauliui, išlaiko savo užmegztus ryšius, pažintis, kolegas, į juos gali visada kreiptis ir gauti stiprų palaikymą. Šia prasme jie yra kitokie. Šie žmonės jaučia didelį pasitikėjimą savimi, pasižymi jautrumu negerovėms ir neteisybei, tačiau kartu jie turi ir tam tikrą tvirtą moralinį optimizmą, kurio Lietuvoje dažnai stinga.
Kokybinį tyrimą „(Re)migrantų socialinės perlaidos visuomenės gerovės augimui: iššūkiai ir patirtys lyginamojoje perspektyvoje (Lietuvos, Lenkijos ir Kroatijos atvejai)“ finansavo Lietuvos mokslo taryba.