Klasikinio feminizmo pagrindinis teiginys – lyčių lygybė. Idėja – graži, pamatuota, tačiau jos įgyvendinimas yra virtęs sumaištimi, o neretai – ir absurdu.
Sutelktomis pajėgomis reikėtų stabdyti vieną feminizmo apraišką – jo brovimąsi į kalbą, t. y. feministinį lingvistinį aktyvizmą, į užsimotą lietuvių kalbos vartosenos pertvarką. Tas aktyvizmas Lietuvoje akivaizdžiau reiškiasi jau antras dešimtmetis (žr. jo apžvalgą Reginos Kvašytės, Džiuljetos Maskuliūnienės, Kazimiero Župerkos mokslo populiarinimo studijoje „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota“. Vilnius: „Žuvėdra“, 2021).
Feministinio lingvistinio aktyvizmo padaras
„Iškiliausias“, tarsi apibendrinantis vieną nueitą veiklos tarpsnį, lingvistinio feminizmo padaras yra 2020 m. Vilniaus universiteto (VU) senato priimtos „Lyčiai jautrios kalbos gairės“ (toliau – „Gairės“). Viešojoje erdvėje jas neigiamai įvertino ne vienas filosofų, kalbininkų, istorikų, rašytojų, vertėjų, žurnalistų luomo atstovas: Edvardas Čiuldė, Laimantas Jonušys, Jūratė Laučiūtė, Vidas Rachlevičius, Vytautas Rubavičius ir kt.
Reaguodama į „Gairių“ įtvirtinimą VU, pareiškimą „Dėl mokslo ir studijų ideologizavimo aukštosiose mokyklose“ paskelbė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija. Šiam pareiškimui jau pritarė per šimtą mokslininkų, visuomenės ir kultūros veikėjų. Į VU senatą, ragindami atšaukti „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kreipėsi 39 Lietuvos Respublikos Seimo nariai.
Skaitant „Gaires“, nori nenori kyla mintis, kad dauguma VU senato narių tik permetė jas akimis, nepasigilino, todėl nesuvokė, kad dokumentas, kuriam jie pritaria, iškraipo kalbos mokslą, ardo lietuvių kalbos istorijos ir natūralios kaitos pamatus. Tad tikslinga išsamiau apžvelgti „Gairėse“ teikiamus lietuvių kalbos vartosenos keitimus, kuriamos naujakalbės raiškos elementus ir pasiaiškinti, ko verti „Gairių“ kūrėjų ir užtarėjų lingvistiniai argumentai, pasirodę reaguojant į viešą kritiką.
Trys kalbos „jautrinimo“ „strategijos“
Lingvistinio feminizmo aktyvistės pabrėžia, kad kalba yra pilna seksizmo, todėl esą būtina ją pakeisti neseksistine kalba. Vienas tokio kalbos „išseksinimo“ pavyzdys Lietuvoje yra šis: viešoji įstaiga „Įvairovės ir edukacijos namai“ 2021 m. išleido metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogų Nr. 1“ ir „Žmogų Nr. 2“.
„Gairėse“ rekomenduojamos trys kalbinės „jautrumo lyčiai“ strategijos: 1) lytis žymima nuosekliai, 2) vartojama moteriškoji giminė, kur įprasta apibendrinamoji vyriškoji, 3) lytį žymėti vengiama. Įsižiūrėkime į tas „strategijas“ bent kiek atidžiau.
1. Kai kurie „Gairėse“ pateikiami „nuoseklaus“ lyties žymėjimo būdai yra savaime suprantami, jie mūsų kalboje gyvuoja iš seno, sakysim, kreipinys „Gerbiamos kolegės ir (gerbiami) kolegos!“. Pažymėtina, kad ir viena iš „Gairių“ autorių prof. Loreta Vaicekauskienė, imdamasi teisinti dokumento tekstą, pasitelkia analogišką pavyzdį: esą galima kreiptis „Žiūrovai ir žiūrovės!”, tarsi lietuvis, bent kiek dalyvaujantis viešajame gyvenime, šito nežinotų arba kas nors šoktų kritikuoti panašią raišką. Tokiai kalbėsenos kultūros normai pripažinti ar diegti nereikia jokių „jautrių“ gairių. Štai Prezidento Valdo Adamkaus kalbų kreipiniuose vienur laikomasi „nuoseklaus lyties žymėjimo“ („Lietuvos jaunime, mielos mokinės, mieli mokiniai, Lietuvos valstybės pilietės ir piliečiai, Lietuvos viešnios ir svečiai!“), kitur gražiai „sutaria“ apibendrinamosios reikšmės vyriškoji giminė ir „lyties žymėjimas“ („Gerbiamasis Rektoriau, mieli studentai, ponios ir ponai!“).
Europos Komisija neseniai parengė rekomendacijas, kuriose, be kita ko, siūloma riboti tiesioginių nuorodų į lytį vartojimą, pavyzdžiui, atsisakyti kreipinio „Ponios ir ponai!“, jį keisti į „Brangūs kolegos!“. Dėl nepalankios reakcijos Komisija rekomendacijas kol kas atšaukė, o dokumentas būsiąs tobulinamas…
Bet ką daryti „Gairių“ kūrėjams? Juk pirmuoju „strategijų“ punktu kaip tik įtvirtinama tiesioginė nuoroda į lytį! Kaip reikės spėti šokinėti pagal progresyviąją Briuselio dūdelės muziką? O ką darysime su „brangiais kolegomis“? Juk čia vėl toji nelemtoji apibendrinamoji vyriškoji!.. Beje, be tokios „diskriminacinės“ gramatikos neišsiverčia ir „Gairių“ rašytojos bei rašytojai: teiginys „Nuoseklus dviejų giminių žymėjimas visais atvejais visose giminę turinčiose kalbos dalyse“ jų iliustruotas sakiniu „Kiekviena ir kiekvienas iš mūsų, būdami unikalūs…“ Paspendė nesąmonių spąstus ir patys į juos įkliuvo…
Didelių abejonių kyla dėl siūlomo grafinio abiejų giminių žymėjimo: „žiūrov(i)ų apklausa“; „respondentų_čių pasiskirstymas“, „darbuotojas/us pakviesime“, „kiekviena (-as) narė (-ys)“… Kaip tuos „jautrius“ variantus reikia garsiai perskaityti? Užsiminta apie „perskaitymo alternatyvas“, tačiau tų alternatyvų pavyzdžio – nė vieno. Taigi, vienaip rašysime, kitaip tarsime – tai bus patogumėlio… Jau dabar mažaraščių nors vežimu vežk. Ir dar – grafinį lyčių raiškos variantą siūloma rinktis pagal individualų skonį. Ar įvairumas, margumas šiuo atveju, ypač dalykiniame tekste, netrukdys komunikuoti (dabar toks madingas viešosios kalbos žodis vietoj bendrauti, kalbėtis, šnekėtis, palaikyti ryšį…)? Pagrindinė kalbos funkcija nemeniniuose tekstuose vis dėlto yra komunikacinė, o ne skonio demonstravimo.
2. Lietuvių genderistinės naujakalbės kūrėjos ir kūrėjai skrupulingai kopijuoja anglų, vokiečių, prancūzų kalbų politinio korektiškumo dirbinius. Sakysim, vokiečių teisės kalboje apibendrinamosioms „darbdavio“, „savininko“ sąvokoms reikšti vartojami vyriškosios giminės žodžiai. O Vokietijos teisingumo ministerija neseniai parengė įstatymo projektą, kuriame panašioms sąvokoms reikšti pridėtos moteriškosios giminės galūnės. Įprastą žodį Arbeitnehmer (darbuotojai) projekte keičia Arbeitnehmerinnen (darbuotojos).
Tokiai „inovacijai“ pasipriešino ne tik Vokiečių kalbos draugija, bet ir Vidaus reikalų ministerija: juk gali atrodyti, kad įstatymas taikomas tik moterims. O štai „Gairėse“ kaip niekur nieko teikiamas (atseit sektinas) pavyzdys: „Partijos paskelbė savo ministrių kabinetus.“ Kita vertus, o kur jautrumas vyriškajai lyčiai, jeigu visais apibendrinimo atvejais ją išstumia moteriškoji giminė? Vyriškosios giminės apibendrinamąją reikšmę įtvirtino šimtmečių tradicija, jos diskriminacinę paskirtį ir prasmę gali įžiūrėti tik ta linkme dresiruojamas žmogus.
3. Keistoka, kad lyčiai jautrios kalbos raiškai priskiriama ir „strategija“ nežymėti lyties (ignoravimas yra jautrumas?). Kaip pavyzdys pateikiamas kontekstas su sutrumpinimu: „Visų stud. pažymiai…“ Ar panašūs trumpinimai nekels painiavos? Skaitytojui teks nustatinėti žodžio, pakeisto sutrumpinimu, skaičių, giminę, linksnį… Apskritai – ar pagalvota apie stilių įvairovę, rašytinės ir sakytinės kalbos ryšius? Taigi propaguojama kalbos anarchija, svarbu tik ištikimybė ideologinėms nuostatoms. Netgi pasakyta: gali būti ir griozdiška, nepatogu, svarbiausia, kad būtų „jautru“.
2008 m. Europos Parlamentas priėmė dokumentą „Lyčių požiūriu neutrali kalba“, kuris turi priedą „Specialiosios lietuvių kalbos gairės“. 2018 m., Parlamente minint to dokumento 10-ąsias metines, tas pats tekstas pakartotas lietuvių kalba su tuo pačiu priedu. Graudu darosi, sugretinus anas lietuvių kalbos gaires su priimtomis VU senato, prabėgus vos porai metų nuo pakartotinio anų paskelbimo. Ten pripažįstama apibendrinamoji vyriškosios giminės forma (jei asmens lytis būna žinoma, aišku, siūloma vartoti atitinkamai vyriškosios arba moteriškosios giminės formą). Anos gairės remiasi „Kalbos patarimais“, aukštųjų mokyklų bendrinės kalbos vadovėliais, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banku. O kuo remiasi šios „Gairės“, kurie lietuvių bendrinės kalbos veikalai yra jų atrama? Reikšmingosios šių rekomendacijų ištakos – paskutinius keliolika metų, skatinant kalbos feminizavimą, skelbti Daivos Repečkaitės (sociologės, žurnalistės) ir Natalijos Arlauskaitės (VU profesorės, feminizmo teorijos dėstytojos, vienos iš „Gairių“ autorių) rašiniai.
2012 m. D. Repečkaitė paskelbė, kad žodžiai gyventojos, giminaitės, sutuoktinės, užsienietės, verslininkės ir pan. jos „apverstoje“ kalboje reiškia ir vyrus, ir moteris. Ši „strategija“, kaip matėme, yra antrasis iš „Gairių“ teikiamų kalbos „jautrinimo“ variantų. 2017 m. vyriškąją giminę, vartojamą apibendrinamąja reikšme, galios diskursu paskelbė
N. Arlauskaitė, piktindamasi reklamos tekstu, kuriame kalbama apie studentų, doktorantų, mokslininkų darbo sąlygas – juk taip esą ignoruojamas moterų vaidmuo „mokslo ir akademinio pasaulio trajektorijose“!
Vietoj žodžio žmogus (vyriškoji giminė!) „Gairėse“ peršamas „lyčiai jautrus“ žodis žmoga. Tai D. Repečkaitės naujadaras, jos pasiūlytas dar 2008 m. kaip bendrosios giminės daiktavardis: turėtume, pavyzdžiui, sakyti ir rašyti įdomi žmoga, įdomus žmoga.
(Pabaiga – kitame numeryje)
Prof. habil. dr. Kazimieras Župerka