Mokytoja ir poetė Marija Irena Siliutė-Malakūnienė

(110-osioms gimimo metinėms paminėti)

1911 m. gruodžio 11 d. Sugintuose (tuometiniame Naumiesčio valsčiuje, Raseinių apskrityje) gimė Marija Irena Siliutė-Malakūnienė, mokytoja, lietuviškos spaudos bendradarbė, poetė, išeivijos visuomenės veikėja.

M. I. Siliutė gimė Andriaus ir Barboros (Kasputytės) Silių šeimoje. 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, traukdamiesi nuo besiveržiančios Vokietijos kariuomenės, jos tėvą Rusijos kariškiai išsivarė į nelaisvę ir ištrėmė į Tomsko guberniją Vakarų Sibire, iš kur jis nebegrįžo. Neilgai trukus, po karo mirė ir motina.

 

Globojama tetos ir kitų giminių, M. I. Siliutė baigė Palangos gimnaziją ir Tauragės mokytojų seminariją. Literatūriniai polinkiai pasireiškė dar mokykliniais metais. 1928 m. Marija Siliutė buvo Palangos mokyklos moksleivių šapirografuoto rankraštinio laikraščio „Mūsų svirplys“ redaktorė. Studijuodama mokytojų seminarijoje, įvairias korespondencijas, feljetonus ir eilėraščius, pasirašytus slapyvardžiu Marsilius, spausdino Kaune leistame moterų inteligenčių žurnale „Naujoji vaidilutė“. Su mokytoju K. Petrausku sukūrė operetę, kuri buvo pastatyta seminarijoje.

 

1935 m. baigusi Tauragės mokytojų seminariją, M. I. Siliutė dirbo privačiose lietuviškose mokyklose Klaipėdos krašte: Vilkyčiuose, Grobštuose, Dirvupiuose, Priekulėje. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus hitlerinei Vokietijai, persikėlė į Žemaičių Naumiestį ir mokytojavo progimnazijoje.

1939 m. rugpjūčio 13 d. Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje M. I. Siliutė susituokė su mokytoju Liudviku Malakūnu (Malakausku, 1913–2003), kilusiu iš Tverų valsčiaus, iki 1939 m. kovo 23 d. taip pat dirbusiu Klaipėdos krašte. Šeima susilaukė sūnaus Henriko, dukterų Raimondos ir Mildos. Iki 1944 m. rudens Marija ir Liudvikas Malakūnai mokytojavo Žemaičių Naumiestyje, Liudvikas buvo Žemaičių Naumiesčio pradžios mokyklos vedėjas.

 

1944 m. spalį, artėjant raudoniesiems okupantams, Malakūnai pasitraukė į Vokietiją. Per Čekoslovakiją ir Austriją pasiekę Bavariją, jie apsistojo Valtenhofene, kur praleido ketverius pokario metus. L. Malakūnas dirbo mokytoju Kempteno vaikų tuberkuliozės ligoninėje. 1948 m. jis gavo pasiūlymą vykti į Australiją, tačiau – be šeimos. Tokio pasiūlymo L. Malakūnas atsisakė ir, šeimai apsistojus Kempteno perkeltųjų asmenų stovykloje, visi dar metus laukė galimybės išvykti. Pagaliau 1949 m. gruodį Malakūnai, prekiniu laivu „Anna Salen“ išplaukę iš Neapolio, pasiekė Melburną ir buvo apgyvendinti Benegilos stovykloje. Šeimos galva, vykdydamas dvejų metų kontraktą, dirbo grioviakasiu, cukraus fabriko darbininku, statybininku. Pasibaigus kontrakte nurodytam laikui, Malakūnai įsigijo žemės sklypą Melburno priemiestyje Altonoje ir čia pasistatė erdvius namus.

Šeima įsitraukė į lietuvių išeivijos veiklą. Liudvikas Malakūnas susirado neblogai apmokamą darbą. Kurį laiką jis krovė sprogstamąsias medžiagas Altonos prieplaukoje, vėliau įsidarbino naftos perdirbimo gamykloje, o galiausiai gavo darbą pagal specialybę – Australiškoje Altona North gimnazijoje vedė matematikos ir fizinio lavinimo pamokas, propagavo tinklinį. Jo auklėtinės šioje sporto šakoje pasiekė įspūdingų rezultatų.

Melburno lietuvių bendruomenei 1966 m. pradžioje įsigijus ir įsirengus erdvius Lietuvių namus, kuriuose buvo ir koplytėlė, čia susitelkė evangelikų bendruomenė. Šioje apylinkėje į ją užsirašė aštuoniasdešimt devynios lietuvių evangelikų šeimos.
M. I. Siliutė-Malakūnienė kartu su J. Šeštoku ir Alisa Baltrukoniene tapo laikinojo komiteto parapijai steigti nare. Kadangi parapija aprėpė ne tik Melburno, bet ir aplinkinių vietovių tikinčiuosius, buvo nuspręsta ją pavadinti Viktorijos provincijos evangelikų liuteronų parapija. 1966 m. birželį surengtas pirmasis visuotinis parapijos susirinkimas, kuris išrinko parapijos tarybą. Jos pirmininku tapo Liudvikas Malakūnas. Šias pareigas jis ėjo iki 1981 m. birželio 28 d.

 

M. I. Malakūnienė aktyviai dalyvavo išeivijos gyvenime: lankėsi Australijos lietuvių literatūros vakaruose, minėjimuose, įvairius rašinius ir eilėraščius skelbė Australijos lietuvių laikraščiuose „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, „Tėvynės židinys“, „Poezijos ir prozos lakštai“, JAV lietuvių savaitraštyje „Dirva“, žurnale „Lietuvių dienos“ ir kt. Jos kūryba buvo įtraukta į 1972 m. Sidnėjuje išleistą Australijos lietuvių poezijos rinkinį „Terra Australis“, o 1990 m. – į Vilniuje išleistą išeivijos literatūros antologiją „Po Pietų kryžiumi“. Tačiau liko ir nepublikuotų poezijos rankraščių.

 

Liudvikui Malakūnui išėjus į pensiją, šeima persikėlė į Maunt Masedono (angl. Mount Macedon) miestelį už šešių dešimčių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Melburno, Viktorijos valstijoje. Kalnuose buvusiame parke, tarp sodų ir tvenkinių jie pasistatė naujus namus. Čia M. I. Malakūnienė nugyveno likusias savo gyvenimo dienas. Sulaukusi aštuoniasdešimt aštuonerių, ji mirė 2000 m. balandžio 4 d. Palaidota miestelio kapinėse. Čia po pusketvirtų metų, sulaukęs devyniasdešimties, atgulė ir jos vyras Liudvikas. Antkapyje lietuviškai įrašyti šie Marijos žodžiai: „Ne Dievo valia likimą šitą mano Tautai lėmė. Padarėte tai jūs visi, galingi tarp galingųjų. Pardavėte mus į vergiją 50-čiai metų…“

Minint 105-ąsias kraštietės gimimo metines, Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka Žemaičių Naumiesčio filiale 2016 m. gruodžio 9 d. buvo surengusi parodą „Poetė, mokytoja Marija Irena Siliūtė-Malakūnienė“.

 

Kęstutis Pulokas