Naujieji Ivano Mičiurino pasekėjai
Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs apie sovietinių laikų vadovėliuose išgarbintą sodininką Ivaną Mičiuriną, kuriam būdavo priskiriamas teiginys: „Mes negalime laukti malonių iš gamtos. Mūsų užduotis – jas iš gamtos pasiimti.“ Dabar jau net sunku nustatyti, kuriomis idėjomis šis jokio gilesnio išsilavinimo neįgijęs savamokslis iš tikrųjų vadovavosi, o kurios tik buvo skelbiamos jo vardu, nes to reikėjo sovietų imperijoje didžiulę įtaką įgijusiems apsišaukėliams, neigiantiems genetiką. Kurdamas naujas vaismedžių veisles, I. Mičiurinas neva tikėjo, kad net labai skirtingų augalų vertingosios savybės kažkokiu būdu persiduos sukryžmintų augalų ateičiai. Vėliau buvo juokaujama, kad šis, žymiu selekcininku tituluotas, asmuo, jei tik būtų suspėjęs, būtų sukryžminęs ir karklą su kriauše, tikindamas, kad ant jo išaugs sultingi vaisiai. Esą jo bobutė žuvo, kai lipo į pušį pasiskinti pomidorų, bet jai per galvelę trenkė nuo medžio viršūnės krintantis arbūzas.
Bet vargu ar net pats I. Mičiurinas būtų patikėjęs, kad galima pakeisti žmogaus lytį. „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. <…> Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės…“ O ką matome net naujuose teisės aktuose? Kažkas gali plyšauti, kad netiki jokių dievybių egzistavimu, bet niekas negali paneigti dviejų lyčių egzistavimo fakto, kuriuo paremta visa gamtos sandara. Jei dabartinio propagandinio pliurzalo apie lyčių keitimą prisiklaususiai paauglei susiformuoja nuostata, kad ji jaučiasi berniuku ir tokie jos kaprizai turi būti tučtuojau įgyvendinti, tai kas bus atsakingas, kai, praėjus vos keleriems metams, ji pati suvoks, kokia absurdiška buvo ši užgaida? Kur tuo metu bus visi tie, kurie dabar skelbiasi moderniais vaikų (ir ne tik jų) teisių gynėjais?
Dauguma tokių bandymų lieka tik liguistos vaizduotės įvaizdžiais. Nei chirurginės invazijos, nei medikamentinio ar net psichiatrinio poveikio metodai prigimtinės asmens lyties pakeisti negali. Visi tokie bandymai turėtų būti laikomi kriminaliniais nusikaltimais. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad asmens lyties keitimas būtų įmanomas ir kad tai gali būti pateisinama, vadovaujantis kokiais nors objektyviais argumentais. Mūsų laikmečiu nebėra ir jokių argumentų, kad asmens lytis būtų kliūtis asmenybės raidai.
Nė vienas iš asmenų, dabar lakstančių su dryžuotomis vėliavėlėmis, negali įrodyti, kad jis arba ji atsirado šiame pasaulyje dėl dviejų vyrų ar dviejų moterų sueities. Nė vienas homoseksualios orientacijos asmuo neneigia, kad turi jį pradėjusius tėvus. Bet dauguma tų, kurie iš tikrųjų yra gėjai, o ne jais apsimetantys, nelaksto panašiose eitynėse ir nesiglamonėja, stebint miniai žiūrovų. Asmeninis gyvenimas yra tik jų pačių privačios patirties sfera, kurioje bet koks pašalinio asmens dalyvavimas ar net stebėjimas yra nepriimtinas.
Kai neteisybė pristatoma kaip teisingumas
Neseniai buvo pagarsintas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo neskundžiamas sprendimas, kuris įpareigojo Bulgariją įregistruoti vienalytės santuokos dukterį. Anot šio teismo, dvi moteriškės, dabar gyvenančios Ispanijoje, – britė ir bulgarė – susilaukė dukters, nors nė viena iš jų neturi vyro. Čia tai bent… Tik dar nepaskelbta, ar šio teismo nariai vadovaujasi nuostata, kad ši naujagimė ir mūsų dienomis atsirado nekalto prasidėjimo būdu, ar kokia kita ideologine nuostata.
Vienalytės santuokos nepripažįstamos ne tik pagal Bulgarijos Konstituciją. Svarbiausia, kad joks vaikas biologiškai negali turėti dviejų motinų, kurios būtų jį tuo pat metu pagimdžiusios, ir neva visai neturi tėvo. Tokios hipotezės net I. Mičiurinas nesuformulavo. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismu tituluojamai institucijai, faktiškai pačiai sau priskyrusiai jokioje konstitucijoje nenumatytus įgaliojimus, matyt, atrodo kitaip. Akivaizdu, kad tokio teismo teisėjams neegzistuoja nei biologija, nei vaiko teisės, kurias šis sprendimas labai grubiai pažeidžia. Tarp tokių pažeistų teisių yra ir bet kurio asmens teisė žinoti savo tikrąją DNR.
Tačiau ši, jokio socialinio mokslo nepatvirtinta, hipotezė jau skinasi kelią ir Lietuvoje. Ir turbūt ne vien dėl dabartinės ministrės įgeidžio. Esą, jei žmogus gimė vyru, bet kažkuriuo momentu pasijuto moterimi, toks jo pasirinkimas turi būti ne tik pripažintas, bet ir įteisintas, atitinkamai pakeičiant asmens dokumentus. Nesunku suprasti ir tokio sprendimo socialines pasekmes. Jei jus apiplėštų ir sumuštų jau dešimt kartų už panašius nusikaltimus įkliuvęs recidyvistas, tiriant bylą paaiškėtų, kad tokio asmens iš viso nėra asmenų registre, nors ir kasdien matytume jį vaikštinėjantį tomis pačiomis gatvėmis. Kaip tai įmanoma? Labai paprastai: dabar jis jau įregistruotas moterimi ir, jei dar kartą nusikalstų, būtų siunčiamas ne į Pravieniškes, bet į Panevėžį.
Yra ir kita socialinė problema, kuri nebūtinai siejama tik su nusikaltimais. Daugybė įvaikintų ar užaugusių globos įstaigose asmenų ir po daugybės metų ieško savo biologinių tėvų, brolių, seserų ir kitų galimų giminaičių. Tarp jų netrukus atsidurs ir tie, kurie buvo palikti vadinamuosiuose „gyvybės langeliuose“, nes jų skaičius vien Lietuvoje jau artėja prie šimto. Ne kartą tik DNR tyrimai galėjo, pavyzdžiui, padėti istorikams nustatyti mirusio asmens tapatybę. Bet kas liks atsakingas už tokių, atsiprašant, teismų suklastotus asmens dokumentus?
Tokios hipotezės jau skverbiasi net į lingvistiką ir praktinį kasdienės kalbos vartojimą. Kažkam, net pasidabinusiam akademiniais laipsniais ir vardais, pasirodė, kad mūsų kalbėsenoje neva dominuoja vyriškoji giminė, o tai rodo moterų diskriminavimo tendenciją. Todėl ir lietuvių kalboje, kurioje lygiomis teisėmis vartojama ir moteriškoji, ir vyriškoji giminė, neva būtina plėsti niekatrosios formos vartoseną. Ryškiausia ir itin šlykšti tokių užmačių išraiška yra Vilniaus universiteto „lyčiai jautrios kalbos gairės“. Kuris sveiko proto žmogus gali drausti vartoti šiuos žodžius: tėvas, motina, sūnus, duktė, močiutė ir senelis, vaikaitis ir dukraitė? Kam staiga prireikė nuostatos net oficialiuose dokumentuose nenurodyti savo lyties? Ar sąvokose „moteris“ ir „vyras“ yra kažko gėdingo ar diskriminuojančio? Ar tai yra tik akivaizdus bandymas iškraipyti tikrovę?
Kas jau ėmė taikyti biologinio genocido formą?
Neseniai plataus atgarsio sulaukė Lietuvos mokslininko, dirbusio Jungtinių Tautų (JT) programoje, interviu. Jo turinys pirmiausia įdomus tuo, kad specialistas technokratas gal tik pirmą kartą giliau pasidomėjo socialinėmis problemomis ir pamatė jų mastą. Kaip pats sako: „Nemaniau, kad taip nusivažiavome…“ Nereikia net tikėtis, kad jis sudėtų viską į vieną interviu ir atsakytų į visus žmoniją dominančius klausimus. Tačiau įsiklausyti į šiame pokalbyje išdėstytus mokslininko teiginius būtina. Vien jo ryšiai su JT grupės nariais yra neišmatuojama vertybė.
Šiame interviu konstatuojama, kad melas tapo tiek šiuolaikinio verslo, tiek šiuolaikinės politikos priemone. Čia nieko nesiūloma, kad padėtis pasikeistų. Tiesiog akcentuojamas faktas, kad, nepaisant visų perspėjimų, vis dar gyvename tarsi tik šia diena: grobk, nes pagrobs kitas. Autorius tarp kitų teiginių pratina ir prie minties, kad žmonija išnyks kaip biologinė rūšis, nes pasaulyje taip būna. Štai nebėra ne tik dinozaurų. Kasmet išnyksta ir žmonijos gyvenimo apraiškos: paveldas, kalba, valstybė….
Mokslininkas primena, kad tarp svarbiausių dabartinės politikos tikslų yra ir siekis sumažinti žmonių skaičių Žemėje. Tie, kurie šiandien valdo pasaulio kapitalą, jau yra įtikėję, kad tai – vienintelė priemonė, padedanti spręsti visas problemas: bus mažiau žmonių – bus ir mažiau vartojimo, ir mažiau taršos. Tam tikra prasme, jie yra teisūs. Kai koronavirusas pristabdė gamybą, sumažėjo ir aplinkos tarša. Net oras tapo švaresnis.
Bet tai – vienadienis sprendimas. Vien šiame interviu paminėtas Žemės orbitos pokytis tikriausiai nušluotų didžiąją dalį žmonijos, o gal ir ją visą. Apie tai perspėtų bet kuris fizikas, primindamas antrąjį Niutono dėsnį. Tačiau būtent toks sprendimas šiuo metu ir taikomas, nes nėra jokio kito paaiškinimo tikrų ar tariamų homoseksualų ir lyties kaitaliojimo propaguotojų veiklai: iki pietų – vyras: „Mauč, boba, gausi į snukį“, o vakarop – vyrų dėmesio besitikinti „moteris“. Bet tos taktikos platintojai žino: nebus ne tik įsipareigojimų šeimai, valstybei ir žmonijai, bet ir vaikų. Dar prisidės smurtas ir eutanazija. Net karo nereikės. Juk karas sunaikina turtą, kurį kiti galėtų vartoti. Taigi, karo nesiūloma, nors tokie, kaip V. Putinas, vis dar užsimena, kad „didelis karas ateityje – neišvengiamas“.
Jonas Jasaitis