1941 04 10 – 2021 12 08
Gruodžio 8 d. netekome vieno iškiliausių šalies žemėtvarkininkų, ilgamečio Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) profesoriaus Prano Aleknavičiaus. Šio mokslininko darbai įvertinti ne vienu apdovanojimu, tačiau net aukščiausi įvertinimai nepajėgūs atspindėti visų jo darbų svarbos, daugeliui suteiktos pagalbos, šviesos, didžiulės meilės Tėvynei, jos žemei ir žmonėms.
Prof. Pranas Aleknavičius gimė 1941 m. balandžio 10 d. Prienų r. Nibrių kaime. 1959 m. baigė Jiezno vidurinę mokyklą. Studijavo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurią baigė 1964 m., įgydamas žemėtvarkos inžinieriaus profesiją. Jau studijų metais pasižymėjo ypatingu darbštumu, reiklumu sau, didžiule meile knygai, troškimu visapusiškai tobulėti. Nuo 1966 m. prasidėjo intensyvi
P. Aleknavičiaus darbinė veikla. 23 metus jis dirbo Respublikiniame žemėtvarkos projektavimo institute, iš pradžių – Vilniaus, o nuo 1971 m. – Kauno žemėtvarkos skyriuje. Atliekami darbai leido gerai pažinti didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, prisidėti ne tik surenkant ir susisteminant informaciją apie Lietuvos žemę, bet ir planuoti jos tolimesnį naudojimą.
Instituto vadovai puikiai suprato, kad su žemės tvarkymu ir naudojimu susiję darbai turi būti moksliškai pagrįsti, todėl Kauno skyriuje įsteigė mokslinių tyrimų grupę, kurios vadovu buvo paskirtas P. Aleknavičius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuomečiame Valstybiniame žemėtvarkos institute 1990–1991 m. P. Aleknavičius ėjo vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo pareigas. Į dar audringesnį darbų sūkurį P. Aleknavičiui teko įsilieti, pradėjus vykdyti žemės reformą.
P. Aleknavičius buvo kviečiamas į atsakingas valstybės įstaigas: 1992 m. dirbo Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pavaduotoju, 1993–1994 m. – šios ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktoriumi, 1995–1996 m. – Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoju, 1997–1999 m. – VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktoriaus pavaduotoju, 2001–2004 m. – žemės ūkio ministro patarėju.
Vykdant žemės reformą, teko pildyti daugelio Lietuvos žmonių ilgą laiką giliai širdyje nešiotas svajones – susigrąžinti turėtą žemę, kad vėl taptų jos šeimininkais. Kadangi 50 metų šalies okupacijos laikotarpis įnešė daug pokyčių, reikėjo rasti sprendimus, kaip tinkamiausiai tai atlikti, kad ne tik buvę žemės savininkai, bet ir esami žemės naudotojai nebūtų nuskriausti. P. Aleknavičiui teko prisidėti, kuriant ne vieną teisės aktą, reikalingą žemės reformos darbams atlikti. Deja, neretai teisės aktų rengėjams, pateikusiems projektus, būdavo pikta ir gaila, kad galutinės įstatymų redakcijos, pakoreguotos politikų, ne visada išlikdavo teisingiausios ar pakankamai pagrįstos.
Ne mažiau svarbi P. Aleknavičiaus veiklos sritis – pedagoginė ir mokslinė veikla. Dar 1976 m. savo profesine patirtimi jis pradėjo dalintis su studentais, nuo 1989 m. dirbo docentu. P. Aleknavičius baigė neakivaizdinę aspirantūrą Maskvos žemėtvarkos inžinierių institute. 1983 m. jo apgintos disertacijos tema – „Žemės ūkio įmonių tarpūkinės žemėtvarkos turinys ir metodai pagrindinėse Lietuvos gamtinėse – ekonominėse zonose“. Socialinių mokslų daktaro laipsnis nostrifikuotas 1993 m.
2000 m. P. Aleknavičius ėjo VDU ŽŪA (tuomet – Lietuvos žemės ūkio universiteto) Žemėtvarkos katedros vedėjo pareigas. Aktyviausiai į pedagoginę veiklą šioje katedroje jis įsitraukė nuo 2005 m., o 2009 m. tapo šios katedros profesoriumi. Ne viena dešimtis magistrantų išliks dėkinga Profesoriui už suteiktą pagalbą. Jo vadovaujama doktorantė Jolanta Valčiukienė sėkmingai parengė ir 2012 m. apgynė disertaciją „Agrarinio kraštovaizdžio kaita Lietuvos didžiųjų miestų plėtros zonoje“. Trys jo vadovaujamos doktorantės iš Kazachstano taip pat tapo mokslų daktarėmis.
Profesorius buvo šių knygų bendraautoris: „Žemėtvarkos projektavimas ir žemėtvarkos darbų organizavimas“ (1986), „Žemės kadastras“ (1989), „Žemės tvarkymo darbai Lietuvoje (nuo seniausių laikų iki 1990 metų)“ (1996), „Žemėtvarka“ (1999), „Lietuvos dirvožemiai“ (2001), „Žemėtvarka Lietuvoje“ (2004). Išleido straipsnių rinkinius: „Senųjų matininkų raštai“ (kartu su M. Martinaičiu; 1994 m.), „Žemės reformos sumanytojai, vykdytojai ir kritikai“ (1996), „Agrarinės reformos įvertinimas“ (1996), „Pirmasis žemės reformos dešimtmetis“ (2001), „Žemės grąžinimo ir pardavimo byla“ (2005), „Lietuvos žemės naudojimo strateginės kryptys“ (2012), „Žemėtvarka ir kraštovaizdis senovės Lietuvoje“ (2015), „Žemės reformos žemėtvarkos darbai 1991–2016 m.“ (2017), „Žemės tvarkymas Lietuvoje per 100 metų“ (2018), „Žemės reformos vertinimas“ (2020) ir kt. 2007 m. išleido vadovėlį „Žemės teisė“, 2008 m. – mokymo priemones „Aplinkosaugos ir aplinkotvarkos teisė“, „Žemės kadastras“, „Žemės tvarkymo reglamentavimas“ ir vadovėlį (su bendraautoriais) „Žemės administravimas“. Autoriaus mokslinės įžvalgos sudėtos į monografijas: „Žemės santykių pertvarkymas Lietuvos kaime 1989–2008 metais“ (2008) ir „Gyvenviečių sistema Lietuvoje: pokyčiai ir perspektyvos pagal bendruosius planus“ (bendraautorė – prof.
M. Burinskienė; 2021 m.).
Už tai, kad Profesoriui pavyko nuveikti didelius darbus, surinkti ir surašyti svarbius prisiminimus ir priesakus, turime būti dėkingi ir jo artimiesiems. Begalinė
P. Aleknavičiaus meilė savo šaliai, atsidavimas profesijai, svarbių siekių įgyvendinimui paskatino atžalas žengti jo pėdomis. Sūnus Audrius pasirinko žemėtvarkininko kelią, o sūnų Marių kelias taip pat atvedė į labai artimą sritį. Ne mažiau svarbi P. Aleknavičiaus pagalbininkė buvo marti Vilma, taip pat žemėtvarkininkė. Būtent su ja šeimoje daugiausia diskutuota aktualiausiais žemės tvarkymo ir administravimo klausimais.
Daug Profesoriaus planų liko neįgyvendinta. Netrukus dienos šviesą turėjo išvysti naujas P. Aleknavičiaus komplektuojamas amžininkų prisiminimų leidinys. Profesoriaus draugams ir bendražygiams teks tęsti jo pradėtus darbus. Kuo nuoširdžiausia užuojauta artimiesiems, visiems jį pažinojusiems ir tiems, kurie skaitys jo palikimą. Parengta pagal VDU pranešimą