Tęsinys. Pradžia – Nr. 21 (686)
Tad Vytautui Kontrimavičiui buvo patikėta sukurti Šiaurės biologinių problemų skyrių jau minėtame institute. Jis buvo paskirtas skyriaus vadovu, kartu – ir būsimo Šiaurės biologinių problemų instituto direktoriumi-organizatoriumi.
„Taip 1968 metų birželį, iškart po sėkmingo mokslų daktaro disertacijos gynimo, Vytas (Svetlana visada teikė pirmenybę trumpesniam Vytauto vardo variantui) išvyko į Magadaną derinti tikrai nepaprastų klausimų, susijusių su pirmaisiais žingsniais, kuriuos reikėjo žengti kuriant naują skyrių Kompleksinių tyrimų institute, o gruodžio mėnesį atskridau ir aš, taip pat po disertacijos (pirmosios, kandidato) gynimo“, – pasakojo V. Kontrimavičiaus žmona Svetlana.
Sudie Maskva, sveikas Magadane
(Svetlanos pasakojimo tęsinys)
Magadane teko pradėti nuo visiško nulio. Būsimojo skyriaus klausimus jo vadovas nuolat aptardavo ir su ketinusiais vykti į Magadaną mokslininkais, ir su Akademijos vadovybe. Puiku, kad žinia apie naują skyrių greitai pasklido po akademinius institutus ir norinčiųjų skristi į Magadaną (ne važiuoti, nes pernelyg toli!) atsirado nemažai. Tačiau didelis kliuvinys buvo labai ribotas gautų etatų skaičius (dabar sakytume – ribotas mokos fondas, skirtas atlyginimams mokėti) ir tai, kad nebuvo patalpų nei darbui, nei mokslininkų apgyvendinimui. (Kiek naujajam skyriui buvo skirta etatų pirmaisiais metais, Svetlana neprisiminė, tačiau nurodė, kad 1969 metų kovo mėnesį šiame skyriuje buvo jau 6 darbuotojai.)
Patys pirmieji darbuotojai, be abiejų Kontrimavičių ir biologijos mokslų kandidato J. Pastuchovo, fiziologo iš Novosibirsko, buvo vietinės magadanietės, apsirūpinusios gyvenamosiomis patalpomis. Viena jų buvo radijo inžinierė, kita – miškų apsauginių juostų specialistė. Radijo inžinierės labai reikėjo planuojamiems zoologiniams tyrimams – sekti radijo siųstuvėliais Arktyje gyvenančius smulkiuosius graužikus – lemingus.
Kad laiko negaištume veltui, buvo nutarta kuo greičiau imtis darbo ir lauko tyrimus pradėti, nelaukiant pavasario. Tad 1969 metų kovą (kai Sibire – dar žiema) buvo surengta pirmoji ekspedicija. Jai parinkta vieta – Čiukčija, Beringo jūros Provedenije įlanka, ties joje įsikūrusia to paties pavadinimo gyvenviete. Į tą pirmąją ekspediciją skrido trys moterys, ginkluotos medžiokliniais šautuvais. Iš jų vienintelė tikra biologė buvo Svetlana. Tokia ta pati pirmoji, nedidelė žiemos ekspedicija. Jos užduotis – nustatyti, koks poliarinių lapių užkrėstumas kaspinuočiais (Cestoda), pavojingais parazitais iš alveokokų (echinokokų) genties.
Poliarinės lapės yra šių parazitų galutiniai šeimininkai, o žmogus gali būti tarpinis. Jei užsikrečiama kaspinuočių kiaušinėliais, smegenyse, plaučiuose, kepenyse ir kituose organuose išsivysto didžiulės cistos, kiekvienoje – daug tūkstančių parazitų. Toks užkratas gali būti mirtinas. Poliarines lapes parazituojantys kaspinuočiai įsikuria žarnyne. Šie parazitai – labai maži. Net suaugę sunkiai pastebimi plika akimi. Kiekvieno jų kūnelis sudarytas vos iš trijų mažyčių narelių, kurių paskutinysis, prisipildęs subrendusių kiaušinėlių, lengvai atsiskiria nuo kūno ir su fekalijomis iškeliauja lauk, o pakeliui dalis prikimba prie kailio. Kai, sumedžiojęs poliarinę lapę, medžiotojas diria vertingą kailiuką, toks narelis gali pakliūti ant rankų, o iš ten – į burną. Taip užsikrečiama šiais parazitais. Tyrimams reikalingas patalpas ir užšaldytus sumedžiotų lapių kūnelius gavome iš gyvenvietėje buvusios Veterinarijos laboratorijos darbuotojų.
Dar viena ekspedicijos užduotis buvo nustatyti Anadyrio upės baseine gyvenančių kurapkų užkrėstumą kitais nei poliarinių lapių parazitais. Šie Čiukčijos paukščiai – sėslūs, toli nemigruoja, tad vertinga palyginti jų ir migruojančių paukščių užkrėstumą parazitais. Čia, Markovo gyvenvietėje, prie mūsų trijulės prisijungė Vytas. Ši vietovė puikiausiai tiko lauko tyrimams, todėl būtent čia nusprendėme kurti, o vėliau ir įkūrėme lauko tyrimams skirtą stacionarą. Bet apie tai – kiek vėliau.
Buto ypatumai ir „penalas“
Skyriaus darbuotojų pamažu ėmė daugėti. Neseniai atvykusieji, po to, kai buvo sudaryta darbo sutartis (Šiaurėje tokios sutartys sudaromos trejiems metams), dėl gyvenamojo ploto ir tinkamai įrengtų darbo vietų trūkumo laikinai būdavo komandiruojami dirbti į Leningrado ar Maskvos institutus, o į Magadaną sugrįždavo gamtoje rinkti tyrimams medžiagą.
Pagaliau sausio mėnesio viduryje naujame name Kontrimavičiui buvo paskirtas taip lauktas butas – visai netoli televizijos bokšto. Kai buto šeimininkai išvykdavo į komandiruotę, jame laikinai įsikurdavo kas nors iš buto neturėjusių kolegų. Todėl šis butas matė nemažai laikinų gyventojų, nes gyvenamojo ploto deficitas tęsėsi netrumpai. Kompleksiniame institute (ŠRK MTI) darbui mums buvo paskirta nedidelė patalpa. Gal 20 kv. metrų ploto, ilga ir siaura, panaši į koridorių, todėl kažkas juokais ją pavadino „penalu“ (redakcijos pastaba: pieštukams ir rašomosioms plunksnoms skirta dėžutė). Tame „penale“ dirbo visi skyriaus darbuotojai, buvę Magadane.
Ieškodami, kaip išspręsti darbui ir gyvenimui reikalingų patalpų klausimą, atkreipėme dėmesį į vieno gyvenamojo namo, kurio pirmajame aukšte buvo įsikūręs Ramiojo vandenyno žuvininkystės ūkio mokslinių tyrimų instituto Magadano skyrius, nenaudojamas rūsio patalpas. Tai buvo paprasčiausias rūsys, be grindų, langų, pertvarų ar durų, su namą laikančiais poliais, įleistais į amžino įšalo žemę. Kai po derybų buvo leista jame įsikurti, darbuotojai, suskirstę rūsio erdvę… užuolaidomis, įsirengė atskirus „kabinetus“. Šiame rūsyje žmonės ne tik dirbo, bet ir gyveno.
Praėjus dar porai metų, ŠRK MTI pagaliau suteikė darbui porą tikrų kabinetų, o šio instituto aptarnaujantys padaliniai, kiek pajėgdami, teikė paslaugas ir naujakuriams: aprūpino transportu, lauko darbams reikalingu inventoriumi (palapinėmis, miegamaisiais maišais, nuo vėjo ir uodų saugančiais brezento rūbais, netgi šautuvais ir kt.). Speciali apranga – labai reikalinga, juk užpoliarės žiemos – nepaprastai šaltos. Čiukčijoje žiemą šaltis taip spaudžia, kad be šiltų palaidinių ir specialių megztinių, skirtų narams dirbti po vandeniu, galėjai mirtinai sušalti. Labai trūko darbui reikalingų mikroskopų. Tie, kuriuos skolinomės iš geologų (MBI-3 ir binokuliarai MBS-1), nelabai tiko helmintologų darbui. Pamažu įsigijome priedėlių mikroskopui, skirtų fotografuoti, preparatų piešimui ir kitoms reikmėms. Kai, praėjus keleriems metams, tapome savarankišku institutu, per „Akademsnab‘ą“ (Akademijos tiekimą) gavome pirmą užsienietišką mikroskopą – vokiečių gamybos „Amplival“.
1969 metų pavasarį keturias moteris ir du vyrus (beje, tuos pačius zoologus, kurie Kontrimavičių užkrėtė idėja imtis biologinių tyrimų neaprėpiamose Magadano srities platybėse – Arsenijų Krečmarą ir Andrejų Mežennyj) malūnsparnis nuskraidino prie Ochotsko jūros, ledų dar sukaustytos Motykleiskij įlankos, kad pasitiktų pavasarinės migracijos metu praskrendančius paukščius ir surinktų tyrimams reikiamą medžiagą.
Tenykštėje pakrantėje šmėžavo buvusios gyvenvietės liudininkai – pora pusiau sugriuvusių namų ir vienintelis gyventojas – meteorologinius stebėjimus vykdęs vyriškis. Kaip reikalauja darbo saugos taisyklės, moterys dar prieš išvyką buvo išlaikiusios egzaminus medžiotojo bilietui gauti, todėl kiekviena turėjo po medžioklinį šautuvą, kad prireikus galėtų atbaidyti ruduosius lokius. Jie čia gyveno ir kartais susidomėdavo žmogaus būstu. Svetlanai šautuvo reikėjo ir paukščių – tų rūšių, kurių parazitai buvo tiriami, medžioklei.
Tų pačių metų vasarą surengėme ir didelę ekspediciją, į Kolymos upės aukštupyje esančius Elikčiano ežerus. Iš Magadano grupėmis mašina GAZ-66 keliavome Kolymos trasa. Ši ekspedicija buvo kompleksinė, nes prie mūsų prisijungė ne tik kolegos helmintologai iš MA Helmintologijos laboratorijos, bet ir didelė grupė studentų biologų iš Vladivostoko, tenykščio Tolimųjų Rytų valstybinio universiteto (beje, to paties, kuriame studijas baigė V. Kontrimavičiaus žmona Svetlana, – V. B. pastaba) bei jiems vadovaujantys du dėstytojai. Statėme palapines, kuriose gyvenome, o sumedžiotus paukščius, pagautas žuvis ir graužikus skrodėme lauke. Biologinę medžiagą fiksavome vėlesniems tyrimams laboratorijoje. Pavyko surinkti įdomios medžiagos. Dalį jos perdavėme studentams, kad mokytųsi dirbti su parazitų preparatais ir panaudotų rengdami kursinius ir diplominius darbus. Bendravimas su studentais nenuėjo veltui: trys iš jų vėliau, jau baigę studijas universitete, atvyko dirbti į Magadaną.
(Tęsinys – kitame numeryje)
Akad. Vincas Būda