Tęsinys. Pradžia – Nr. 21 (686)
Helmintų ekologijos laboratorijoje numatomiems vykdyti tyrimams labai reikėjo tinkamoje vietoje įrengto stacionaro. Taip būtų buvę kur kas patogiau darbuotis, rinkti reikalingą medžiagą tundroje. Tokią vietą radome, kai 1970 metų pavasarį surengėme ekspediciją į Čiukčiją. Specialiu malūnsparniu buvome nuskraidinti į apleistą Ust Čiauno gyvenvietę prie Čiauno upės, ten, kur ši upė įteka į Rytų Sibiro jūros Čiauno užutėkį. Ši vietovė yra už 105 km į pietus nuo artimiausio miestelio Peveko ir tik už 15 km (matuojant tiesia linija) – nuo artimiausios elnių augintojų gyvenvietės Rydkuči, į kurią persikėlė Ust Čiauno gyventojai. Elnių augintojų gyvenvietę galima pasiekti ir upe, tačiau tada susidaro apie 40 km ilgio kelias. Kol Čiauno užutėkyje laikosi ledas, pasiekti apleistą Ust Čiauno gyvenvietę įmanoma tik malūnsparniu.
Skrydžiai anuomet nebuvo brangūs, jų kainų nėra ko lyginti su šiuolaikinėmis. Ilgainiui su lakūnais susidraugavome, jie, skrisdami savo reikalais, dažnai nusileisdavo. Mes juos pavaišindavome pyragėliais arba blyneliais, gerdavome arbatą. Prireikus, jie pamėtėdavo mus iki Peveko, nes nusigauti iki ten kitaip nei oru buvo neįmanoma. Iš Peveko į Magadaną jau buvo reguliarūs reisai, bet prastu oru lėktuvo tekdavo laukti oro uoste keletą dienų. Nuo Magadano mus skyrė apie 3000 km.
Po šio darbų sezono tapo aišku, kad tinkamesnės vietos stacionaro statybai kažin ar verta ieškoti, vargu ar tokią surastume. Ta labiausiai tinkama vieta buvo Čiauno upės žiotyse esanti sala Aijo-Pečan. Stulbinama paukščių gausa ir rūšių įvairovė nulėmė netgi tiriamų objektų pasirinkimą tolesniems darbams.
Bet juk sakoma, kad lengva pasakyti – sunku padaryti. Buvo nutarta, kad stacionaro statybą pradėsime ateinančio lauko darbų sezono metu. Pirmiausia imsimės namo statybos iš vietinių žaliavų – rąstų, besimėtančių Čiauno užutėkio pakrantėse. Ėjome rinkti rąstų, kurie ten pateko Sibiro upėmis plukdant medieną, nes jos dalis nepasiekdavo kelionės tikslo. Rąstai išsibarstydavo vandenyne, o audros ilgainiui juos išmesdavo į krantą.
Kai pirmojo namo – ekspedicijos dalyvių apgyvendinimui skirtos trobos – statybai pririnkome pakankamai rąstų, jo statybai vadovauti ėmėsi Vyto brolis Edmundas, pagal specialybę – veterinaras, dirbęs dėstytoju Lančiūnavos technikume, Kėdainių rajone, ir jo studentas. Statybininkų darbo patirties jie neturėjo, tačiau, prieš važiuodami į Čiukčiją, konsultavosi su šį darbą bent kiek išmanančiais žmonėmis. Ir štai, 1972 metų vasarai baigiantis, tundros plynėje jau stūksojo troba trimis langais, plokščiu stogu, kuris vėliau buvo pakeistas tradiciniu dvišlaičiu. O viduje, palei langus – stalai, ant kurių galėjome išrikiuoti savo mikroskopus taip, kad kiekvienas skrodėjas turėjo puikiai apšviestą darbo vietą prie lango. Namas turėjo ir priestatą, kuriame nakvodavo vyrai.
Elektrą tiekė vieno kilovato galingumo generatorius. Ir nors visoms ekspedicijos dalyvių reikmėms jo pagaminamos energijos nepakako, poliarinės dienos laikotarpiu puikiausiai galėjome darbuotis ir be dirbtinio apšvietimo. Darbo dienai pasibaigus, laboratorija virsdavo moterų miegamuoju. Beje, kiek anksčiau nei šis namas buvo pastatytas nedidukas, bet mums labai svarbus pastatas, kurį vadinome „inkilu“. Tai – lauko tualetas. Tundroje nuošalesnių vietų gamtiniams reikalams atlikti nėra, nes, kaip sakoma, šviečia kiaurai – jokio medelio ar kitos užuovėjos… Amžinasis įšalas neleido iškasti gilios duobės, tad teko statyti 200 arba 300 litrų talpos metalines statines nuo mazuto, o virš jų suręsti bokštelį. Reikalui prispyrus, į jį tekdavo kopti laiptais, tarsi į tribūną. Statinėms prisipildžius, vyrai plukdydavo jas į jūrą ištuštinti, nes kitos galimybės higienai palaikyti tiesiog nebuvo, o stacionaro pastatai ir jų aplinka turėjo likti švarūs.
Pagalba iš Lietuvos
1972 metais, kai naujajam skyriui oficialiai buvo suteiktas mokslinių tyrimų instituto statusas, jau buvo skirta lėšų ir stacionaro statyboms reikalingoms medžiagoms įsigyti, ir joms transportuoti. Gavome lėšų ir susisiekimui malūnsparniais. Buvo priimtas darbuotojas stacionarui aptarnauti. Dalis statybinių medžiagų pirmajam laboratoriniam-gyvenamajam korpusui dar iki sezono pradžios buvo atgabenta sunkvežimiu vadinamuoju „žiemos keliu“ – per sniegu padengtą sušalusią tundrą, o kita dalis jau vasarą atplukdyta kateriu. Stacionarą statė patys mokslo darbuotojai, tarp jų ir Vytautas Kontrimavičius. Per atostogas, kaip jau minėta, prisijungdavo ir jo jaunesnysis brolis Edmundas.
Karkasinės konstrukcijos namo statyba vyko, taikant metodus, anuo metu naudotus ir Lietuvoje: ant žemės iš alyvuotų lentų buvo surenkama siena, kuri pakeliama ir sujungiama su kita. Vidinės sienos buvo montuojamos iš medžio drožlių plaušo plokščių. Tarpai tarp išorinės ir vidinės sienų buvo šiltinami sausomis samanomis, nes stiklo vatos ar kitos izoliacinės medžiagos anuomet dar nebuvo.
Kitam lauko darbų sezonui išsiruošėme mėnesiu anksčiau nei paprastai, nes norėjome užbaigti statybos darbus: įrengti gyvenamąsias patalpas, įstiklinti langus, įrengti darbo vietas. Pastarosioms buvo numatyta skirti antrą aukštą. Visa tai turėjome atlikti dar iki lauko darbų pradžios. Aš kartu su būsimuoju Vyto pavaduotoju, o vėliau – instituto direktoriumi Georijumi Krasnoščiokovu stiklinau vienos laboratorijos langus. Name buvo katilinė, kuri tarnavo ir kaip virtuvė: joje buvo įrengta anglimis kūrenama krosnis, iš kurios karštas vanduo vietinio centrinio šildymo principu šildė visas namo patalpas. Akmens anglies atgabendavo barža.
Nedidelis kambarys buvo skirtas valgyklai. Maistą gaminome visi paeiliui. Ne išimtis buvo ir Vytas, kuris, kaip paaiškėjo, turėjo pakankamai patirties gaminti maistą „lauko sąlygomis“. Įsirengėme ir nedidelę pirtelę, kuria naudojomės ir kaip skalbykla. Žodžiu, buities reikalai netrukus buvo pakankamai sutvarkyti. Apšvietimą, kai jo reikėjo, užtikrino gautas jau penkių kilovatų galingumo benzininis elektros generatorius. Šaldytuvu tarnavo tiesiog žemėje, amžinajame įšale išskobta duobė, uždengta dangčiu. Skurdžiame tundros peizaže šis namas atrodė išties efektingai, net prabangiai.
Antrąjį ir trečiąjį laboratorinius korpusus (tokios pat architektūros pastatus, kaip ir pirmasis), taip pat „vigvamą“ (taip buvo vadinamas dar vienas statinys, skirtas stacionaro lankytojams, atvykstantiems iš užsienio ar kitų šalies miestų) ir didelę, puikiai įrengtą valgyklą statė jau ne tik instituto darbuotojai, bet ir „pašaliniai“. Tačiau ir jie taip pat buvo ne profesionalūs statybininkai, o svečiai iš Maskvos: matematikos mokslų daktaras, inžinierius ir technikas – vieno mokslinių tyrimų instituto darbuotojai.
Ilgainiui stacionare išdygo 10 pastatų: jau minėta iš rąstų suręsta troba, 4 dviaukščiai laboratoriniai ir gyvenamieji korpusai (laboratorijos – pirmame, o gyvenamosios patalpos – antrame aukšte), dviaukštė valgykla, talpinusi 30 ir daugiau žmonių. Jos antrame aukšte įrengtas poilsio kambarys, pirtis, soliariumas, dyzelinė, sandėlis, stacionarą prižiūrinčios šeimos namas ir šiltnamis. Šių pastatų statybai reikalingoms medžiagoms atgabenti prireikė net dviejų malūnsparnio MI-6 reisų.
(Pabaiga – kitame numeryje)
Akad. Vincas Būda