Esu ilgametis ir ištikimas Lietuvos radijo klausytojas, bet kai kurios pastaraisiais metais transliuojamos laidos priverčia suklusti. Viena tokių – laida „Tuzinas“. Joje kalbėjęs Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas išsakė ir vertingų įžvalgų, tačiau kai kurios jo mintys nuskambėjo, švelniai tariant, keistokai.
Pirmiausia jis sukritikavo mokymo programą, kurioje, jo nuomone, per daug dėmesio skiriama lietuvių liaudies dainoms. Mokytojas prisipažino, kad „iki minimumo trumpina“ tam skirtą laiką, jį užpildydamas kitų kūrinių nagrinėjimu. Nejaugi net ir lietuvių kalbos mokytojas nesupranta, kad dainos yra gausiausia lietuvių dainuojamosios tautosakos dalis, tautinio kultūrinio identiteto išraiška? Okupacijos laikotarpiu jos buvo puiki priemonė nacionaliniam tapatumui išsaugoti ir nepriklausomybės siekiams ginti. Mūsų nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. ir įvyko kaip „dainuojanti revoliucija“.
Gal jaunas mokytojas į tautosaką žvelgia taip primityviai todėl, kad nežino tautos kūrybos senosios prasmės ir paskirties – formuoti vertybes, ugdyti? O gal galvoja kaip sovietmečio mokyklos atstovas, kai buvo teigiama, kad tautosaka yra neišprususių žemdirbių kūryba? Bet dabar jau ne sovietmetis. Ir gimnazija, kuriai atstovauja mokytojas, vadinasi skambiu „Laisvės“ vardu.
Mes turėtume didžiuotis, kad turime keliasdešimt tūkstančių liaudies dainų: vestuvių, krikštynų, kalendorinių, darbo, vaikų, šeimos, jaunimo, meilės, karinių, istorinių, vaišių, baladžių, talalinių, humoristinių, šokių, žaidimų, ratelių, sutartinių… Kiek aukštos dvasinės lietuvių tautos kultūros ir moralės galima aptikti dainų tekstuose! Ne veltui 2003 m. UNESCO paskelbė Lietuvos dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialiojo kultūros paveldo dalimi.
Mokytojas ypač nepagarbiai atsiliepė apie su kaimu, žemės ūkiu susijusias temas. Jo manymu, su žemės ūkiu susijusios temos „mokiniams varo vėžį“. Ir apskritai, jam lietuvių tradicijos – tai „ašarų pakalnės“. Bet juk būtent tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, lemia kultūros vienovę ir išliekamumą, yra viena iš kertinių mūsų visuomenės gyvavimo sąlygų.
Būtent kaimas ir yra mūsų tautos istorijos, kultūros, tradicijų ir papročių lopšys. Dar svarbu pabrėžti, kad agrarinių (ir kalendorinių) švenčių tradicijas ir papročius sukūrė tradicinė šeima. Nejaugi mokytojas nepastebi, kad tradicijos ir taip jau nyksta, veikiamos industrializacijos, globalizacijos, tautų asimiliacijos ir kai kurių kitų priežasčių? Taigi tradicijas turime saugoti kur kas uoliau, o ne bodėtis jomis.
Mokytojas, kalbėdamas laidoje, nesiliovė stebinęs. Jis lietuvių literatūros klasikos kūrinių autorių portretus ant kabineto sienos pavadino „lavonų galerija“. Labai keista, kad ir laidos vedėja pritariamai tarstelėjo, kad „tai yra tiesa“. Nors mokiausi mokykloje dar sovietmečiu, mokytoja su ašaromis akyse kalbėjo apie mūsų literatūros klasikus – tautos milžinus. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikas, kai jiems bus rodoma tokia nepagarba ir iš jų bus viešai tyčiojamasi?
Mokytojo kalboje netrūko ir kitų „perliukų“, pavyzdžiui, kad dabar visuomenėje yra idiotiškų žmonių, „padaugėjo psichų keliuose“, o kai kurių kolegų nuomones jis apibūdino kaip „davatkystę“. Be to, jis gyrėsi, kad su mokiniais kuria įvairias literatūros ekranizacijas, paminėdamas ir Jėzaus Kristaus nukryžiavimo sceną, kurioje nukryžiuotojo vietoje buvo… mergina, pasidabinusi užuolaidomis. Tai nepagarbos ženklas visai tikinčiųjų bendruomenei.
Geriau jau mokytojas žiūrėtų kitų sukurtus spektaklius, pavyzdžiui, „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Gal pasakojimas apie mankurtą padėtų suvokti tautos išlikimo problemą šiuolaikiniame pasaulyje, suprasti tautos tradicijų, šeimos vertybių ir žmogaus dvasingumo svarbą?
Romas Beištrakis