Andrejs Plakans „Glausta Baltijos valstybių istorija“ (2021). Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, UAB „Humanitas“, 520 p.
Knygos autorius – latvių išeivijos mokslininkas, Ajovos universiteto (angl. IOWA University, IA, USA) istorijos profesorius emeritas Andrejs Plakans. Baltijos valstybių regionas yra dažnai ignoruojamas platesnėse Europos istorijose, o jo tarptautinę reikšmę užgožia įvairus ar net epizodiškas pavienių Baltijos valstybių istorijos įvairiopas traktavimas. Šia knyga Andrejs Plakans pristato pirmąją trijų Baltijos tautų – estų, latvių ir lietuvių – istoriją ir parodo jų vietą Europoje.
Pirmame skyriuje aptariamas ilgas istorinis laikotarpis nuo ledynmečio pabaigos iki pirmųjų gyvenviečių, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje atsiradusių apie 1000-uosius metus, kai čia įsikūrė nemažai sėslių gyventojų. Antrame skyriuje pasakojama apie pirklių ir kryžiuočių iš Vakarų Europos atvykimą, jų pastangas apkrikštyti vietos gyventojus ir užgrobti teritoriją – procesą, kurį kai kurie istorikai vadina regiono europinimu.
Šiuo viduramžių laikotarpiu regionas skilo į dvi dalis: šiaurinę (dabartinės Estijos ir Latvijos teritorijos), tapusią Livonijos konfederacija, kurią valdė vokiškai kalbantis politinis elitas, ir pietinę (dabartinė Lietuvos teritorija), susivienijusią į ekspansinę valstybę, kurią iš pradžių valdė lietuviai. Trečiame skyriuje kalbama apie rytinę Baltijos jūros pakrantę ankstyvuoju Naujųjų laikų laikotarpiu (1500–1800 m.), kai joje vyko kryžiuočių ordinų likučių sekuliarizacija, protestantiškoji reformacija ir katalikų inicijuotas kontrreformacijos judėjimas, taip pat apie pokyčius, kuriuos sukėlė Baltijos regiono tapimas paeiliui Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos), Švedijos, Rusijos imperijos dalimi.
Ketvirtame, penktame ir šeštame skyriuose regionas aptariamas kaip Rusijos imperijos „vakarinis pasienis“ nuo XVIII a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo. Dėl Rusijos, besistengiančios pasiekti Vakarų lygį, vykdytos imperinės politikos ir jos nulemtų galimybių bei suvaržymų šiuo laikotarpiu regione ima ryškėti pirmieji modernybės bruožai – urbanizacija, industrializacija, nacionaliniai judėjimai ir gyventojų skaičiaus didėjimas.
leidimas
Septintame skyriuje analizuojami nepriklausomybės, kurią šios trys tautos įgijo po Pirmojo pasaulinio karo, politiniai, ekonominiai ir kultūriniai laimėjimai. Aštuntame skyriuje trys Baltijos respublikos apžvelgiamos kaip SSRS sudėtinė dalis (1940–1991 m.) po Sovietų Sąjungos įvykdytos jų okupacijos ir aneksijos. Glaustai aptariama trumpa nacių okupacija per Antrąjį pasaulinį karą ir vienas iš jos padarinių – regiono tautinės sudėties suprastėjimas – dėl priverstinės emigracijos ir genocido. Devintame skyriuje aprašomas laikotarpis po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., kai į Baltijos rytinę pakrantę sugrįžo politinė nepriklausomybė.
Knygos autorius Andrejs Plakans (g. 1940 m.) 1944 m. su šeima emigravo iš gimtosios Latvijos ir po septynerių metų išvyko į JAV. Kaip jau minėta, šiuo metu jis yra Ajovos universiteto istorijos profesorius emeritas. Pagrindiniai jo moksliniai interesai – Europos socialinė istorija, gyventojų ir šeimos istorija, Europos žemės ūkio ir Rytų Europos, daugiausia Baltijos, istorija. Daugelio straipsnių apie Latvijos ir Baltijos šalių istoriją autorius. Parengta pagal Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro atstovės Ingos Zaraukaitės pranešimą