Iš Kinijos – į Vakarus. Neabejotina, kad šis smūgis pirmiausia kirto Kinijai.
Užkratas atsirado Uhano laukinių gyvūnų mėsos turguje. Pirmas asmuo, užsikrėtęs koronavirusu, nustatytas 2019 m. lapkričio 17 d., o Pasaulinę sveikatos organizaciją Kinija informavo tik gruodžio 31 d. Užkratas, aptiktas Uhano centrinėje ligoninėje, greitai persimetė į kitas Kinijos sritis, paskui – į kaimynines šalis, žemynus. Iš Rytų patraukė į Vakarus: į JAV, Europą (Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Jungtinę Karalystę). Iš ten – į Šiaurę ir Lietuvą.
Ir tai nestebina. Ištikta šoko, Kinija reagavo jai įprastu būdu: persekiojo gydytojus, išviešinusius žinią, bene pusantro mėnesio slėpė viruso atsiradimo faktą ir jo plitimo mastus. Net būtų keista, jei ji būtų reagavusi europietiškai. Bet kai tik susiorientavo, grūmėsi kaip įmanydama. Ir nepasakytume, kad nemokšiškai. Ji vis tik maksimaliai išnaudojo savo pranašumus, o mūsų akimis, ir ribotumus.
Žinoma, ji darė ir klaidų. Tik kas tokioje situacijoje jų nebūtų daręs? Nesąžininga už tai kaltinti tik Kiniją, o visiškai apeiti tuos bastūnus, kurie tą užkratą išnešiojo po visą pasaulį, įskaitant ir Lietuvą. Dėl šventos ramybės juos vengiama minėti. Bet juk jie geriausiai įkūnijo tą globalizmo psichologiją ir ideologiją, kurią taip iškalbingai yra išnagrinėjęs ir įvertinęs Z. Baumanas („Globalizacija: pasekmės žmogui“). Dabar jis atrodo kaip pranašas. Mes matėme, kaip nematomas virusas, grasindamas ligomis ir mirtimis, nusiaubdamas ištisus miestus, pandemiškai slenka per visą pasaulį. Visiems buvo aišku, kad jis bus neišvengiamas.
Bet politikai neskubėjo. Vieni laukė instrukcijų iš Briuselio, kiti dairėsi į šalis, kaip reaguoja kitos valstybės. Kai bėda užgriuvo ir pradėta kalbėti apie nepakankamą pasirengimą susidūrimui su COVID-19, valdžia teisinosi, kad pasirengti tam, ko pasaulyje dar nėra buvę, nebuvo įmanoma.
Dr. Krescencijus Stoškus