Pabaiga. Pradžia – Nr. 1 (688)
Teisinimas(is) = tolesnis kvailinimas(is)
Į kritiką, teisindama „Gairių“ teikiamas lietuvių kalbos vartojimo rekomendacijas, „15min.lt“ atsakė L. Vaicekauskienė, savo darbą prie to dokumento apibūdinusi kaip konsultavimą: atseit „Gairėmis“ nekeičiama gramatika. Tai – kultūros klausimas, o „kultūrines normas kuriame patys“.
Kas tie „patys“? „Gairių“ rengėjai – Vilniaus universiteto (VU) Bendruomenės vystymo (?) skyrius su universiteto mokslininkų grupele? Kaip niekur nieko kraipoma tiesa – tarsi „kultūrinės“ kalbinės raiškos normos nebūtų susijusios su kalbos leksika, fonetika ir gramatika?! Ar, keičiant moteriškosios giminės formos reikšmę ir vartoseną (antroji „strategija“), nekeičiama gramatika?
Dėl žodžio žmoga profesorė lituanistė sako: „Kur bėda? Gali būti, kad kam nors tai pasirodys visai geras variantas.“ Tai kalba yra ar nėra bendravimo priemonė? Panašius žodžius galima „išradinėti“ kaip individualius naujadarus, juokaujant, kvailiojant (taip televizijos „Dviračio žinių“ „pelės“ vietoj žmonės pasako žmogai), bet piršti juos normaliai gimtosios kalbos vartosenai…
Tą naujadarą L. Vaicekauskienė remia dar vienu „argumentu“: jos močiutė vartojusi tarmišką žodį žmogystė – tarmė esą neapibendrindavo žmonių vien vyriška forma. Beje, žmogystė yra bendrinės kalbos žodžio, bendrosios giminės daiktavardžio žmogystà („žmogus, asmuo be lyties skirtumo“) tarminis variantas. Tegul lyčių jautruolės ir jautruoliai šį gyvų gyviausią žodį vartoja į valias. Bet ar žmogystė, žmogysta pateisina menkinamai, ironiškai skambantį naujadarą žmoga?
Prie „Gairių“ teisintojos žodžių būtina pridurti, kad ir bendrinė kalba neapibendrina lyčių vien vyriškąja forma. Turime kelis tūkstančius bendrosios giminės daiktavardžių, kurie, reikšdami asmenį, lyties reikšmės neturi: akiplėša, valkata, čiauškalas, marmalas… Jiems būdinga menkinamoji reikšmė.
Galiausiai „jautrieji“ teikiniai teisinami taip: „Kai konsultavau dėl šių gairių, pamačiau, kad ir pati pradėjau, rašydama studentams, žaisti [!] – rašyti tai moterišką, tai vyrišką formą, kad būtų įdomiau, įvairiau ir galbūt teisingiau [?].“
Skaitydamas šį pasipasakojimą, prisiminiau prieš porą metų „Šiaurės Atėnuose“ skaitytą Gintaro Dautarto (filologo klasiko) prisipažinimą, susižavėjus štai tokia „giminės dekonstrukcija“: „Mūsų tikslas – kurti visuomenę, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas žmogus.“ Tiesa, autorius manąs, kad toks kalbėjimas neturėtų tapti norminės kalbos dalimi, jis turįs likti paraštinis, „partizaninis“, išlaikyti „radikalų maištą“. O profesorė kalbininkė, rodos, bus bemananti, kad dėstytojui su studentais kaip tik ir dera bendrauti, pasitelkus „radikalaus maišto“ gramatiką (maišto prieš norminę kalbą) ir jaunajai inteligentų kartai diegiant tokios naujakalbės „kultūrinę normą“.
Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė (irgi „15min.lt“) savo teiginį, kad dalis visuomenės (kuri dalis?), atmetusi vyriškąją giminę kaip neutralią, remiasi tokiu faktu: „Nesu girdėjusi nė vienos studentės, kuri studijas baigė per pastaruosius 10–15 metų, sakant „aš esu istorikas, IT inžinierius, matematikas ar lietuvių kalbos mokytojas“. Betgi tokie pasakymai, taikomi moteriai, jau per visą sovietmetį kalbininkų buvo taisomi; jie buvo paplitę bene labiausiai dėl rusų kalbos poveikio (rusų kalba neturi tų žodžių moteriškosios giminės gretybių, išskyrus gal tik žodį учительница – „mokytoja“). Mažai vyrų esą sutiktų būti apibūdinami moteriškąja gimine „aš esu fizikė, pardavėja“. O juk „Gairėse“ vienas iš naujakalbės variantų yra moteriškosios giminės žodžiais vadinti ir vyrus! Tad ką J. Juškaitė teisina?
Kalba yra kur kas įvairesnė, lankstesnė, paslankesnė, negu ją mato „jautrios kalbos“ kūrėjos ir kūrėjai. Tik reikia gebėti ją kūrybiškai vartoti ir neprasimanyti tų neigiamų, menkinamųjų prasmių ten, kur jų nėra. Šviesiausioms mūsų tautos moterims (tarp jų ne viena – iškili feministė, lygių teisių siekėja) – Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Meilei Lukšienei, Vandai Zaborskaitei, dabar Viktorijai Daujotytei – vyriškoji žodžių giminė, tam tikrais atvejais vartojama apibendrinamąja abiejų lyčių reikšme, nekliuvo. Literatūros profesorė V. Daujotytė, tapusi „Santarvės“ premijos laureate, į susirinkusius kreipėsi taip: „Jūsų Prakilnybe Prezidente! / Gerbiamieji Santarvės premijos mecenatai ir rėmėjai! / Aukštieji svečiai! / Bičiuliai ir artimieji!“
Taip per šimtmečius vartojama vyriškoji giminė nekliūva tūkstančiams lietuvių moterų. Kliūva toms, kurias „apsėdo“ madinga ideologija. Vieną iš seno gyvą lietuvių kalbos ypatybę lygių galimybių veikėjos „atranda“ tarsi iki šiol nepripažintą naujovę ir pateikia ją kaip kalbos feminizavimo argumentą. Toji ypatybė – tai vienodą sąvoką reiškiančių vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių paralelės. Jau pačioje Atgimimo pradžioje jomis yra džiaugusi V. Daujotytė: „Daug ką apie seniausią moters padėtį dar sako mūsų kalba. Kalboje moteris ir vyras – lygūs. Senuosiuose raštuose žmonės yra moteriškosios giminės. Aiškios paralelės: draugas ir draugė, bičiulis–bičiulė, profesorius–profesorė. Ne visose kalbose taip yra.“
Kad kvailinamoji kalbos funkcija yra neatskiriamas reklamos ir dvaro žiniasklaidos bruožas, seniai žinoma. Bet kad tai funkcijai pagarbus vaidmuo būtų suteiktas aukštosios mokyklos dokumente… Universiteto, kuriuo visada didžiavomės ir didžiuojamės, kurio įkūrimo datą primename visai Rytų Europai! Ar ne kvailiu „Gairių“ adresatą laiko tie, kurie užsimojo ideologiškai savaip pertvarkyti lietuvių kalbos vartoseną? Absurdas apvelkamas „jautrios kalbos“ drabužiu ir pateikiamas kaip itin šiuolaikiškas, progresyvus, humaniškas.
Prof. habil. dr. Kazimieras Župerka