Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius metus paskelbė Pranciškaus Skorinos metais. Šią idėją inicijavo ir pagrindė Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys dr. Stasys Tumėnas, kurį kalbina dr. Nerijus Brazauskas.
Kas paskatino šią iniciatyvą?
– Projekto rengimą paskatino Lietuvos valstybei svarbi istorinė sukaktis – 2022 m. sukanka 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ („Malaja podorožnaja knižka“), Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė. Šie istoriniai įvykiai šiandien laikomi knygų spausdinimo Lietuvoje pradžia. Tai pirmoji priežastis, paskatinusi projekto rengimą. Kita priežastis – norėjosi aktualizuoti Lietuvos visuomenės santykį su LDK architektūra, daile, filosofija, istorija, kultūra, mokslu, politika, paveldu, raštija, teise, švietimu. Pastarųjų sričių žinojimas vis dar tebėra fragmentiškas, o LDK visos visuomenės mastu nėra suvokiama kaip vienas esminių Lietuvos valstybės ir visuomenės europeizacijos ir modernizacijos etapų. LDK įtaka ukrainiečių ir baltarusių tautų genezei šiandien taip pat verta visuomenės dėmesio. Kaip ir aktualizuotini rašytiniai dokumentai (Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588), Lietuvos Metrika (XIV a. vidurys – XVIII a. pabaiga), kurioje įrašai padaryti LDK kanceliarine slavų (senųjų baltarusių, arba gudų), lotynų, lenkų kalbomis, LDK tautinėmis kalbomis XVI a. išleistos knygos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraščiai (XIV–XVI a.). Šių dalykų išmanymas leis visuomenei aktyviau ir konceptualiau dalyvauti LDK paveldo refleksijose, įskaitant bendrus lietuvių ir baltarusių simbolius bei istorinius naratyvus.
Ar tai svarbu ir šiandienei Baltarusijai (Gudijai)? Juk kaimyninėje valstybėje Pranciškus Skorina yra viena reikšmingiausių ir kanoninių kolektyvinės atminties figūrų. Ar metų minėjimas Lietuvoje neįžiebs dar vieno „atminties karo“?
– Nėra abejonių, kad svarbu. Ar sukels nepritarimo kibirkščių? Nežinau, nesinorėtų. Juk Baltarusijoje (Gudijoje) P. Skorina iš tiesų yra viena svarbiausių kolektyvinės atminties figūrų. Filosofas, humanistas, švietėjas, mokslininkas, vertėjas, rašytojas, leidėjas (Rusėniškoji Biblija (Бивлия Руска), 1517–1519) sulaukia ypatingo Baltarusijos valstybės ir visuomenės dėmesio, o jo atminimo įamžinimas liudija išskirtinės asmenybės svarbą Baltarusijos kultūros tapsmui Europos ir pasaulio kultūros dalimi. Visa tai rodo unikalus vienetinis faktas – baltarusių kalba 2017 m. išleista personalinė enciklopedija „Pranciškus Skorina“ („Францыск Скарына: энцыклапедыя“).
P. Skorina šiandien yra itin svarbus baltarusių tautai, kuri siekia demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių primato ir kuri (per)formuoja Baltarusijos istorinę tapatybę, kurios, natūralu, iš naujo ieškoma LDK pavelde. „Dabartinis P. Skorinos įvaizdis panaudojamas patriotiniam jaunimo auklėjimui, Baltarusijos įteisinimui Europos tautų šeimoje, šalies dialogui su kitomis valstybėmis, Rytų ir Vakarų kontaktams, Baltarusijos ir Europos kultūrų vienybės įtvirtinimui“, – tiksliai apibendrina dr. Aleksandras Gruša (Aleksandras Gruša, „Skorinos atminimo įprasminimas. Baltarusija“). Taigi šie argumentai suponuoja mintį, kad projektas peržengia Lietuvos valstybės ribas, projekto tarptautinis tikslas – nuoseklus Lietuvos siekis palaikyti demokratines Baltarusijos jėgas, pristatant P. Skoriną, kaip proeuropietiškos valstybės figūrą, teisę konstruoti istorinę sąmonę ir LDK istorijos (jos radikaliai nesisavinant ir neiškraipant) pagrindu.
Kada įvyko pirmoji Jūsų, humanitarinių mokslų atstovo, pažintis su P. Skorina?
– Pirmosios žinios apie P. Skoriną iš studijų laikų – prof. Broniaus Prėskienio, pirmame kurse dėsčiusio senąją literatūrą, ir jau Vilniaus universitete klausytų doc. Albino Jovaišo, prof. Juozo Girdzijausko paskaitų. Vėliau apie P. Skoriną, kaip Lietuvos knygų leidybos pirmeivį, plačiau sužinojau jau tapęs knygų leidėju. Ta patirtis, sankirta „užkabino“ kaip magnetas, įaugo Pranciškus Skorina širdin kaip kanoninė asmenybė. Ir kaip kitaip – žmogus, keliavęs ir dirbęs įvairiose Europos valstybėse, tiek daug duoda Lietuvos istorijai ir kultūrai.
Didžioji g.19/2. M. Šiaudinytės nuotr.
Pranciškaus Skorinos biografijos rekonstrukcija stokoja patikimų istorinių šaltinių. Vis dėlto mokslininkai yra pateikę jo gyvenimo naratyvą, pagrindę tikslius jo veiklos Vilniuje faktus. Kokius išskirtumėte svarbiausius P. Skorinos biografijos faktus, atskleidžiančius turtingą jo biogramą, pažymėtą Renesanso mąstymo ir kultūros ženklais?
Kai kurias humanisto P. Skorinos biografijos detales iki šiol tikslina lietuvių, čekų, baltarusių mokslininkai. Fiksuojama, kad jis gimė 1490 (?) Polocke, o mirė 1552 m. sausio 29 d. Prahoje. Prof. S. Temčinas konstatuoja, kad „apie 1520 m. Skorina persikėlė į Vilnių, kur vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus (Якуб Бабич, minimas 1519, 1521, 1522, 1527 m., miesto tarėjas 1525 m.) namuose įsteigė pirmąją spaustuvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Apie 1522 m. čia jis išleido „Mažąją kelionių knygelę“ (Малая подорожная книжка), kurią sudarė Psalmynas su liturginių tekstų priedais, o 1525 m. – „Apaštalų darbus ir laiškus“ (Апостол), t. y. vieną Naujojo Testamento dalį. Tuo metu P. Skorina ėjo Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas (1523–1535)“ (S. Temčinas, „Pagrindiniai Skorinos biografijos bruožai“).
Su Lietuva P. Skoriną, „rusėną pagal tautybę, lietuvį pagal valstybę“, siejo ne tik minėtos knygos, bet ir faktai, kad jis gyveno Vilniuje (maždaug nuo 1520 iki 1536 m.), jo knygų leidimą rėmė Vilniaus pirklys, miesto tarėjas ir burmistras Bagdonas Onkovas, jo leidinių kalba atspindi LDK kalbinę tradiciją, stačiatikių ir katalikų tradicijų sintezę, jo kūrybinė veikla buvo skirta, šių laikų terminais kalbant, raštingumo ir skaitymo kultūros formavimui (Sergejus Temčinas, „Kas šiandien žinotina apie Pranciškų Skoriną“). Ypač vertinga ir aktuali tebėra dr. Sigito Narbuto įžvalga apie Pranciškų Skoriną: „Mes jį turime laikyti pirmiausia Lietuvos, senosios Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūros sferai priklausančiu asmeniu, apie jį kalbėti ir gilintis“ (Sigitas Narbutas, „Išaugintas LDK raštijos tradicijų: Pranciškus Skorina ir jo „Rusėniškoji Biblija“).
Lietuvos visuomenei P. Skorina daugiau žinomas dėl jo „Rusėniškosios Biblijos“ (1517–1519), kuri laikytina renesansinės knygos pavyzdžiu. Jūs inicijuojate Lietuvos gyventojų pažintį su kitu istoriniu leidiniu „Mažoji kelionių knygelė“ (1522). Pristatykite plačiau šią knygą ir jos reikšmę Lietuvai.
Sergejus Temčinas puikiai apibūdino „Mažąją kelionių knygelę“, todėl man belieka priminti jo mintis: „Mažąją kelionių knygelę“ sudaro Psalmynas su Horologijumi (Часослов) ir kitais giedamosios liturginės poezijos priedais: aštuoniais akatistais (bažnytinės liturginės giesmės, kurioms skambant negalima sėdėti), aštuoniais kanonais, Heksameronu (Шестоднев), Atgailos kanonu (Канон покаяльный) ir Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собрания). 22 šios knygos dalis specialistai laiko atskirais leidiniais, kuriuos pats leidėjas buvo sumanęs kaip visumą – visus juos apibendrinančiame pabaigos žodyje ji paties leidėjo pavadinta „Mažąja kelionių knygele“. Leidimo metai nustatomi pagal jos sudėtyje esančią Paschaliją (su gausiomis astronomijos žiniomis), kur nurodomos Velykų datos nuo 1523 m. (taigi knyga leista apie 1522 m.). Horologijaus pabaigos žodyje nurodyta leidimo vieta: „Didžiai šlovingame Vilniaus mieste“.
„Mažoji kelionių knygelė“ turi dar vieną ryškų LDK bažnytinės slaviškos raštijos bruožą – platų naujai sukurtų akatistų naudojimą XVI‒XVIII a., kai susidomėjimas šiuo žanru Maskvos Rusioje vis dar buvo menkas. Slaviškasis Akatistynas pirmą kartą publikuotas P. Skorinos „Mažojoje kelionių knygelėje“. Čia skelbti 8 akatistai bažnytine slavų kalba (su rusėnų kalbos elementais), iš kurių 7 sudaro savaitinį ciklą – po vieną akatistą kiekvienai savaitės dienai, išskyrus ketvirtadienį (jam skirti du tekstai: Akatistas šv. apaštalams Petrui ir Povilui ir Akatistas šv. stebukladariui Mikalojui) ir šeštadienį (akatisto nėra); papildomas aštuntasis Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui skirtas giedoti kiekvieną savaitės dieną. Du iš šių akatistų sukurti paties P. Skorinos: jų posmų pirmosios raidės sudaro slaviškus akrostichus (iš giesmių eilučių pirmųjų raidžių sudarytus sakinius), kuriuose įrašyta autoriaus vardo lotyniškoji forma: „Rašė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (antradieniui skirtas Akatistas šv. Jonui Krikštytojui) ir „Darė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui).“ (Sergejus Temčinas, „Skorina ir Lietuva. Mažoji kelionių knygelė ir Apaštalų darbai ir laiškai“).
Tęsinys – kitame numeryje
Dr. Stasys Tumėnas